Taigi, minėto tyrimo skaičiai sako, kad daugumoje besivystančių šalių nuo trečdalio iki pusės žmonių, dirbančių ne žemės ūkyje (čia procentas visada aukštesnis), yra savarankiškai veikiantys smulkūs verslininkai. Kai kuriose skurdžiausiose pasaulio valstybėse tas procentas dar didesnis: Ganoje, tarkime, 67 proc., o Benine net 88 proc. gyventojų verslininkai! Jungtinės Valstijos turėtų pasigėdinti: čia verslininkų tik 7,5 proc., beje mažiau nei „socialistinėje“ Prancūzijoje (8,6 proc.). Bendrai imant, išsivysčiusiose valstybėse ne žemės ūkio sektoriuje tik apie 13 proc. visos darbo jėgos yra savarankiškai dirbantys asmenys, ir tai reiškia, kad tapti verslininku besivystančioje šalyje yra beveik dvigubai didesnė tikimybė, nei išsivysčiusioje (30 proc. palyginus su 12,8 proc.). Beje, Lietuvoje tos įvairiomis formomis dirbančių individualių verslininkų (pagal pažymą, verslo liudijimą, individualias įmones ir panašiai) dalis sudaro apie 60 proc. veikiančių ūkio subjektų [i].
Kita vertus, išsivysčiusių šalių verslininkai tikrai nėra tokie verslūs, kaip jų kolegos besivystančiame pasaulyje ar toje jo dalyje, kurią priimta vadinti perėjimo iš socializmo į kapitalizmą regionu. Turtingose išsivysčiusiose šalyse aiškesnės ir žaidimo taisyklės, ir kyšiai retesni, ir mokesčių sistemos skaidresnės (moka, kai gali, ir moka remiantis aiškia logika), ir — arba todėl — šešėlis mažesnis, tad rizika tapti nusikaltėliu gerokai mažesnė. Išsivysčiusiose valstybėse ir prieiga prie finansinių išteklių lengvesnė, o finansavimo sąlygos paprastesnės. Jau neminiu aiškios teismų sistemos ir teisėjų, suvokiančių ką jie svarsto, kai svarsto nuosavybės ar sandorių teisines bylas. Kliūčių, kurias kasdien įveikia besivystančio pasaulio verslūs asmenys, sąrašą galima tęsti, bet čia sustokime.
Ir dabar dar kartą savęs paklauskime: tai kaip čia dabar yra? Juk esame kasdien mokomi, kad verslininkystė — ekonominės dinamikos šerdis ir širdis. Juk neprieštarausime tam, ką „visi žino“, o jie žino, kad ir šalis, ir tie žmonės galiausiai esą praturtės, kai vis daugiau žmonių nustos dykaduoniauti ir ieškoti pašalpų ir imsis savo verslo bei sieks pelno. Būtų gera ir būtų lengva, jeigu taip būtų. Ir šįkart tiesa slypi kažkur anapus kasdienio „sveiko proto“ rėmų.
Besivystančių šalių žmonės tiesiog privalo būti labai verslūs, nes tik verslumas jiems apskritai suteikia galimybę išgyventi. Tai kasdien matome ir Lietuvoje, kur neformalus (sakome šešėlinis) ir iš dalies formalus verslas klestėte klesti, o augant šalies BVP to augimo nauda menkai siejasi su tūkstančių žmonių gyvenimu (kliedesius apie didesnį ir geresnį gyvenimą, nes palyginus su 1990 metais dabar šalyje n kartų daugiau žmonių turi mobilius telefonus, palikime sovietinės propagandos įtakai [ii]), skurdo skaičiai nemažėja, vidurinė klasė vis sunkiau užčiuopiama, o visuomenė skyla į vis sunkiau susikalbančias turtines grupes.
Skurdžios šalys yra skurdžios ne todėl, kad jose stinga asmeninės verslumo dvasios (tos dvasios jose apstu, ir tai rodo gyvenimas bei visokios apklausos, kur, beje, lietuviai išsiskiria ypatingu verslumu), o todėl, kad jose trūksta produktyvių technologijų ir išplėtotų socialinių organizacijų, ypač šiuolaikinių įmonių. Esminis dalykas skiriantis turtingas šalis nuo besivejančių tas, kad pirmosios sugeba individualią verslininkų energiją paversti kolektyvine verslumo dvasia.
Prastoka „sveiko proto“ teorija ir analogiška žurnalistika verslumą pernelyg dažnai suvokia ir mato tik iš individualios perspektyvos, vertindami jį kaip išskirtines ypatingų žmonių savybes bei jų talento ir darbštumo vaisių. Plėtojant panašų matymą imama tikėti, kad bet kuris asmuo, jei tik bus pakankamai veržlus ir atkaklus bei sunkiai dirbs ilgas valandas galiausia nugalės ir taps klestinčiu verslininku. Deja (o gal laimei) tokia individualistinė perspektyva kuo toliau, tuo labiau neturi jokio turinio, o vystantis kapitalizmui verslumas vis labiau žymi kolektyvines pastangas.
Imkime, pavyzdžiui, tokias išskirtines verslo žvaigždes kaip Bill‘as Gates‘as, Steve‘as Jobs‘as ar „savas“ Ilja Laursas. Nori nenori tenka pripažinti, kad jie laimėjo tik todėl, kad juos rėmė visa eilė kolektyvinių institucijų: išplėtota mokslo infrastruktūra suteikė galimybę įgyti žinių ir bandyti; moderni verslo teisė garantavo realią galimybę sukurti sudėtingas verslo bendroves ir jas plėtoti (neatsitikinai Laurso atveju sėkmė atėjo JAV); švietimo sistema pateikė išsilavinusius mokslininkus, inžinierius, vadybininkus ir darbuotojus; finansų sistema leido sutelkti vienoje vietoje milžiniškas pinigų sumas; patentų teisė saugojo investicijas; išplėtota rinka teikė sudėtines dalis ir atvėrė pardavimų rinkas ir t.t., ir t.t.
Kita vertus, turtingose šalyse verslo ryšiai yra gerokai tampresni, nei besivystančiose, net jeigu lyginamos panašios ūkio šakos. Tarkime pieno pramonė Danijoje, Olandijoje ar Vokietijoje atsirado ir buvo išplėtotos iki dabartinio lygio tik todėl, kad fermeriai susiorganizavo ir padedami valstybės susijungė į kooperatyvus ir kartu investavo į gamybinius pajėgumus ir reklamą užsienyje. Priešingai, ten, kur buvo bandoma kliautis tik savo jėgomis (tai ir mūsų pavyzdys) pieno rinkai plėtojantis laimėjo labai nedidelis žmonių skaičius. Kitas galimas pavyzdys yra mokslo tyrimų diegimas. Ten (tarkime Vokietijoje ar Italijoje), kur mažos įmonės padedamos savo šakos asociacijų bei valstybės subsidijų bendrai investavo į mokslo tyrimus ir plėtrą, jas itin dažnai lydėjo sėkmė, o ten, kur dėl kolektyvinio bendradarbiavimo stygiaus ar kultūrinių ir politinių ypatumų tokios kooperacijos pasigesta, akivaizdus atsilikimas. Turtingose valstybėse net individualus verslas yra labai kolektyvinis jau vien todėl, kad net pačių charizmatiškiausių verslininkų įmonėse dirba itin profesionalūs vadybininkai.
Taigi, ir tai laikas Lietuvai suvokti, jeigu ji jau nori tapti kažkokiu ten kažkieno tigru ar liūtu, individuali verslininkystė turtingame pasaulyje tampa nykstančia retenybe ar net atgyvena, o gaminių, gamybos ir rinkodaros inovacijos (būtent taip pristatoma verslumo esmė) pasirodo kaip vis labiau kolektyvinio darbo vaisius. Klestinčias valstybes jau seniai (bent per pastaruosius per 60 metų) pasižymi vienu bendru bruožu: tai šalys, kurios suvokia, jog svarbiausias jų sėkmės garantas — kolektyviniai gebėjimai kurti ir valdyti efektyvias organizacijas ir institucijas. Kol Lietuva neatmes mito apie minias pirmyn vedančius verslo didvyrius (būna statybos magnatų lūpomis banalybes bylojančius net iš Tenerifės pliažų tolumų) ir nepradės kurti (jei stinga) ir plėtoti kolektyvinės verslininkystės institucijų ir organizacijų (beje, tokių kolektyvinių darinių pavyzdys yra ir šiuolaikinės profsąjungos) tol ieškodami kelio į klestinčių visuomenių bendruomenę mes nuolat klupsime nežinioje.
---
[i] Lietuvišką statistiką surankioti nėra lengva, ypač naujame Statistikos departamento puslapyje, kur galima įtarti, jog 2013 metų pradžioje „verslininkauja“ apie 102 tūkst. žmonių, o bendras veikiančių ūkio subjektų skaičius yra apie 170 tūkst., tad dėl minimų procentų tikslumo galima diskutuoti… nors tendencija akivaizdi.
[ii] Tada vis geresnis sovietinių žmonių gyvenimas buvo siejamas su augančių dujinių viryklių skaičiumi, palyginus su 1913 metais. Kai anų tiesiog nebuvo.
Šaltinis: www.pinigukarta.lt
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą