Europos užgrobimas (2)

Europos užgrobimas (2)

Tai, kas nūnai vyksta Europoje, sveiku protu sunku paaiškinti. Vieni Europos Sąjungos (ES) veikėjai kažką vapa apie saugumo didinimą, kiti - kaip apsisaugoti nuo mus užgriūsiančių ligų, tačiau absoliučiai nieko, išskyrus tai, kad nuo imigrantų reikia laikytis per ištiestos rankos atstumą, nesiūlo.

Vytautas ČEPAS

Pabaiga. Pradžia 2016 01 30

Bet visus perspjauna integracijos specialistai: "Aiškinsime įstatymus, mokysime kalbos, amato, supažindinsime su papročiais, religija, trumpai kalbant, integruosime ir net asimiliuosime!"

Britai tik šiemet išsiaiškino, kad reta musulmonė moka angliškai. Nors gimė ir augo Jungtinėje Karalystėje. Kaip mums tai primena dar neužmirštus rusų "internacionalistų" laikus! Ir niekam neįdomu, kodėl musulmonai taip nesiintegruoja į Europos kultūrą, o apie asimiliaciją net juokinga kalbėti. O Europos musulmonai, vedę europietes, tuojau pat integruoja jas į savąją kultūrą, priverčia priimti islamą, papročius, gyvenimo būdą. Be jokių išlygų, be užuominų į žmogaus teises ar laisves ištrinama europietiška jų tapatybė ir moterys asimiliuojamos į islamišką kultūrą. Ir tai ne kur nors Saudo Arabijoje ar Sirijoje, bet čia pat - Europoje!

Europa dar prieš mums praveriant į ją duris jau buvo virtusi ištisu Senojo žemyno idealų kapinynu.

Papročiai, kadaise puikiai reguliavę žmonių tarpusavio santykius, beveik visur paversti įstatymais, iš religinių simbolių ir apskritai iš krikščionybės viešai tyčiojamasi, nes negalima varžyti žodžio laisvės. Daroma beveik viskas, kad išnyktų tradicinė šeima, vietoje jos siūlant surogatus - sugyvenimą (kohabitaciją) ar net vienalyčių asmenų santuokas. Kėsinamasi net į "tėvystės-motinystės" institutą keičiant jį "partneriais" ir "globėjais". Užkliūva ir lytiškumas. Dėl to, pasirodo, būtina berniukus rengti mergaičių rūbais, o mergaites - berniukų. Na, o jau apie tautiškumą ir užsiminti yra nekorektiška, net asmens dokumentuose žmogaus tautybė nebeįrašoma. Jei nori tai padaryti - mokėk pinigus, taip sakant - nusipirk!

"Aš europietis! Mano Tėvynė - Europa!" - jau skalambija naujosios tvarkos pirmeiviai. Kaip tai viskas girdėta, pergyventa. Prisiminkite: "Mano adresas ne gatvė, ne namas, mano adresas - Sovietų Sąjunga!

O musulmonai turi paprastus, bet kartu labai aiškius ir nepajudinamus idealus, papročius, kurių tvirtai laikomasi. Jie turi religinius simbolius, kuriuos šventai gerbia ir to paties reikalauja iš kitų. Jiems šventa ne tik šeima, bet ir giminė, vaikai auklėjami išimtinai šeimose nuo mažų dienų skiepijant jiems islamiškas tradicijas, seni žmonės gyvena didžiulėje pagarboje...

Ką tokiai gerai veikiančiai sistemai galime priešpastatyti mes? Multikultūralizmą, toleranciją, žmogaus teises, kosmopolitizmą?.. Be abejo, tai vertingi žmonių bendro gyvenimo konstruktai, jei tik laikomasi saiko, jei neperžengiamos sveiko proto ribos. Bet ar jos neperžengiamos?

Nejau niekas nemato, kad toks multikultūralizmas, į kokį dabar yra įklampinta Europa, be kraštutinio radikalizmo atgaivinimo ir įtampos didinimo kontinente, daugiau nieko nedavė ir, akivaizdu, kad neduos.

Žmonės pasimetę jiems priskirtų svetimų ir sunkiai suprantamų vertybių šabakštyne. Jie pasiklydo savo tapatybėje, pradėjo bodėtis tuo, kas visais laikais buvo vertybė, kas būrė šeimas ir tautas, leido joms išlikti sunkiausiais istoriniais laikotarpiais. Žmogaus teisės, įkyriai lendančios į paprastų, kasdienių žmogiškų santykių sferą, tapo tų pačių žmonių terorizavimo instrumentais. Tolerancija iki sukvailėjimo uolių veikėjų dėka pavirto precedento neturinčiu visuotiniu ištižimu.

Vienintelis idealas, kuriam europiečiai meldžiasi uoliau nei musulmonai Alachui, yra vartojimas.

Dėl jo jaunosios europiečių kartos pasiruošusios paaukoti ne tik gimtąją kalbą, šeimos vertybes, tapatumą, bet ir savo valstybę. Kai yra taip, vargu ar dera labai stebėtis, kad atvykėliai diktuoja savo sąlygas, reikalauja paklusti jų teisei, tradicijoms, papročiams.

Sakote, taip nėra? Klystate!

Štai Alytaus dydžio mieste netoli Londono - beveik pusė gyventojų yra musulmonai. Nepatenkinti vietos policijos veiksmais minios jų skanduodamos "Alach akbar" (Dievas yra visų didžiausias) pabiro į gatves. Degino Jungtinės Karalystės vėliavas, pačiais šlykščiausiais žodžiais keikė policiją, įžeidinėjo moteris... Vietinės gyventojos britės paklaustas jų dvasinis vadas į televizijos ekranus tiesiai šviesiai rėžė, kad jiems vietinė tvarka bei įstatymai negalioja ir jie jų niekada nesilaikė bei nesiruošia laikytis, nes pripažįsta tik islamo teisę. Ko ne valstybė valstybėje? Tiesa, dar niekieno nepripažinta.

Na, o pačiame Londone gyvena toks garsus imamas, kuris mečetėje ragina "tikrojo tikėjimo brolius" nesilaikyti Jungtinės Karalystės įstatymų, žudyti kitatikius, nesislėpdamas skelbia džihadą. Paradoksas, bet Vyriausybė nieko jam negali padaryti, mat neturi teisės varžyti žodžio laisvės. Negali net išsiųsti jo į kilmės šalį, nes ten karingasis imamas už panašius veiksmus jau yra nuteistas mirties bausme, o britų įstatymai draudžia deportuoti žmogų į šalį, kur gresia pavojus jo gyvybei. Labai tauru, nors dar labiau akivaizdu, kad tai prasilenkia su sveiku protu!

Dar galima prisiminti Belgiją, kur jau aukščiausiu lygiu svarstoma, ar neuždraudus krikščionims švęsti Velykų, nes tai labai dirgina šalyje gyvenančius musulmonus. Ir visa ši savinieka yra vadinama tolerancija tautinėms mažumoms!

Pagaliau - visų imigrantų išsvajotoji Švedijos Karalystė. Jos Vyriausybė, skatinama gausių visuomeninių organizacijų ir per TV mielaširdystės raudančių ministrų, į šalį prisileido tiek lengvo gyvenimo ieškotojų, kad miestuose jau seniai susiformavo getai, į kuriuos net ginkluota policija nosies nekiša. Ten veikia islamo įstatymai, islamiška tvarka, ten jau susiformavo kol kas dar nedidelės islamo valstybėlės.

Ir nieko čia nepadarysi, nes nevaržomas žmonių judėjimas, žmogaus teisės, žodžio laisvė yra fundamentalios Europos vertybės. Vargu ar kas nors išdrįs tam prieštarauti. Tačiau savo akimis matome, ką su Europos valstybėmis ir vertybėmis daro tas visiškai laisvas judėjimas, "Raganų kūju" virtusios žmogaus teisės, daug kartų jokių stabdžių ir atsakomybės neturinčių veikėjų išprievartauta žodžio laisvė.

Beje, ar kam nors reikia tokios laisvės? Juk kai patys nebesugebame apsibrėžti savo gyvenamosios erdvės, savo pakantumo, savo laisvės ribų, tą labai greitai padaro kiti. Tada taip mūsų godota laisvė nepastebimai pavirsta pančiais ir jau niekas nebeklausia, ar tai mums patinka ir apskritai ar mes to norime.

Nesibaigiantys teroro aktai, šimtai žuvusių yra baisu. Tačiau ne mažiau baisu yra kiekvieną dieną matyti gatvėse ginkluotus policininkus, įdėmiai stebinčius praeivius, prakaituoti iš baimės metro, kavinėse, kitose žmonių susibūrimo vietose, girdėti, kaip skelbiami vis didesni teroro aktų pavojai, matyti, kaip vaikantis teroristus apsupami ištisi miestų kvartalai, evakuojamos mokyklos, teatrai, drebėti, kad tau į nugarą kas nors nesuvarytų peilio... Ar ne per daug tokios laisvės?

Net jei manome, kad nesibaigiančio laisvėjimo tryda yra didžiausia Europos vertybė, vis dėlto reikia sustoti. Juk beribė yra tik visata, visa kita, net ir laisvė, privalo turėti ribas. Už jų - begalybė, kitaip sakant, bedugnė, į kurią, jei ir toliau tik vėpsosime, netruksime nugarmėti.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder