Europa be Merkozy

Kokios Europos reikia Lietuvai? Šios savaitės pradžioje vaikščiodama gerai pažįstamais Briuselio koridoriais apie tai turėjo mąstyti Dalia Grybauskaitė. Galvoti reikia ir visiems mums. Ko mes norime iš Europos? Kas mums naudinga, o kas kenkia? Gal tada pagaliau sukursime aiškią valstybės politiką, kaip elgtis permainų krečiamoje Europos Sąjungoje (ES).

Pasistengti reikia jau dabar. Mat mažos ir silpnos valstybės vis dar turi neproporcingai didelę galią Europos Sąjungos struktūrose. Taigi mūsų įtaka - ypač kai nesame vieni - gana reikšminga. Reikia tuo naudotis, kol dar turime jėgų. Nes padėtis gali gerokai keistis. Krizė verčia Europą galvoti apie didesnę integraciją. Kiek toli bus einama šiuo keliu, nežino niekas.

Pirmiausia privalome įsisąmoninti vieną nenuginčijamą ir labai svarbų faktą. Kuo ES bus labiau integruota, tuo Lietuvos balsas joje bus mažiau svarbus. Kodėl? Atsakymas paprastas: pagal gyventojų skaičių, ekonominį ir visokį kitokį pajėgumą esame daug mažesni, nei atrodo pažvelgus į žemėlapį. Konfederacinėje valstybių sąjungoje esame svarbūs, federacijoje mūsų nelabai kas klausys.

Vadovų taryboje esame vieni iš 27 su veto teise. Europos Parlamente (EP) – tik absoliučiai nereikšminga saujelė, sudaranti maždaug vieną šešiasdešimtąją dalį. Ir tai dar gerai, nes dabartiniame EP mažos valstybės turi didesnes kvotas nei joms priklausytų pagal gyventojų skaičių.

Jungtinių Amerikos Valstijų tipo federacinėje Europos Sąjungoje demokratijos principai reikalautų proporcingesnio piliečių atstovavimo. Galbūt parlamente atsirastų dveji rūmai ir tik vienuose jų buvusios valstybės, virtusios valstijomis, turėtų neproporcinį atstovavimą. Taigi ES virstų naująja Tarybų Sąjunga, gal tokia, apie kokią svajojo perestroikos federalistai. Tik jų socializmas žmogišku veidu virstų į žmogiško veido kapitalizmą. Apie kaip tik tokį buvo kalbama Davose praėjusią savaitę.

Lietuvoje šiuo metu steigiama Europos federalistų sąjunga deklaruoja tikslą "siekti Europos, kuri turėtų vieną bendrą Konstituciją, viršvalstybinę valdymo struktūrą bei efektyvius transnacionalinės demokratijos pagrindus". Tokia iniciatyva atrodo labai savalaikė, kai didesnė visuomenės dalis, pasak sociologų, sutinka keisti valstybės nepriklausomybę į ekonominę gerovę. Briuselyje vykstančios diskusijos taip pat juda šia kryptimi.

Tiesa, galime ramintis, kad kol kas kalbama apie didesnę koordinaciją, o ne integraciją. Štai ir Dalia Grybauskaitė sako, kad "šiuo metu Europoje vyksta ne konceptuali diskusija dėl Europos ateities ir vizijos, bet dėl Europos ekonominės situacijos ir galimų išeičių iš skolų krizės. Lietuvos interesas – kad Europoje būtų sustiprintas koordinavimas ekonomikos, finansų valdymo srityje, būtų judama link vieningos ES išorinės politikos tokiose srityse kaip energetika, tarptautinė prekyba, saugos standartai". Ir viskam šitam galima pritarti, bet...