Vyriausybė, o ypač Finansų ministerija, pristatydama kitų metų biudžetą, pabrėždavo, kad tai - eurointegracinis biudžetas, kad valstybės įstaigoms, taigi jose dirbantiems valdininkams lėšų neturėtų trūkti.
Bėda, kad eurointegracija tampa centrinės valdžios tikslu, kurio siekiant pateisinamos net tokios priemonės, kaip mokesčių didinimas, naujų įvedimas ar jų apskaitos taisyklių painiavos didinimas.
Beveik kasmet savivaldybės pastatomos prieš faktą. Įplaukos joms vos didėja arba net mažėja. Savivaldybių atstovai į biudžeto svarstymą kviečiami tik tada, kai projektas pristatomas Seimui.
Keletą metų iš eilės savivaldybių biudžetai mažėjo, aiškinant tai prasta šalies ekonomikos būkle, tačiau šiemet Vyriausybė dažniau nei įprasta giriasi puikiai augančios ekonomikos rodikliais, o pristatant kitų metų biudžetą buvo pabrėžiama, kad pirmąkart po kelerių metų nebus mažinamos lėšos biudžetinėms įstaigoms.
Valdymo išlaidų didėjimas aiškinamas eurointegraciniais poreikiais. Tačiau ar integruotis turi tik centrinė valdžia? Svarbiausia šiuo metu kaip tik būtų nukreipti lėšas į regionuose, rajonų centruose dirbančių valdininkų apmokymus.
Daug kalbama apie tai, kaip svarbu bus gauti pinigų iš struktūrinių Europos Sąjungos (ES) fondų bei įvairių programų, bet susidaro požiūris, kad kaip tas lėšas paimti turi žinoti tik centrinė valdžia, kuri, matyt, planuoja ir toliau atlikti pagrindinio skirstytojo vaidmenį.
Neužtenka ES spalvomis nudažytu autobusiuku pervažiuoti per Lietuvą, kad prasidėtų realus regionų integravimas į Europą. Dirbdamas Klaipėdos meru, įsitikinau, kiek mažai informacijos apie ES programas ir fondus turi mažesni miestai ar rajonų centrai, o ką jau kalbėti apie ten dirbančių žmonių kvalifikaciją, rengiant paraiškas lėšoms gauti.
Savivaldybių biudžetai turėtų didėti dėl tos pačios eurointegracijos, apie kurią tiek šneka centrinė valdžia. Todėl savivaldybių biudžetų formavimas turi būti iš esmės pertvarkytas - atsisakyta centralizuoto valstybės biudžeto lėšų perskirstymo.
Tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys turi mokėti dviejų pakopų mokesčius - fiksuotą dalį valstybei ir dalį savivaldybei. Įstatymo nustatytose ribose savivaldybės pačios nustatytų jai mokamo vietinio mokesčio dydį. Miestai ir rajonai formuotų savo biudžetus iš vietinių mokesčių bei rinkliavų. Valstybės dotacijos savivaldybėms turi būti skiriamos tik ekonominiams socialiniams skirtumams subalansuoti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą