Šios dvi nuostatos labai dažnai susikauna tiek žmonių galvose, tiek teorinėse doktrinose ar partijų programose. Kadangi tūkstančiai pranašų, mokslininkų, politikų apie tai sakė ir rašė, noriu pažvelgti tik į vieną, gana siaurą dalyką - ekonominę nelygybės galią.
Ką reiškia šis terminas? Imkim Vikipediją: „Nelygybė. Nors šalyje pajamų nelygybė padidėjo globalizacijos laikotarpiu, nelygybė pasauliniu mastu sumažėjo, kadangi besivystančios šalys patyrė daug spartesnį augimą. Ekonominė nelygybė keičiasi priklausomai nuo visuomenės, istorinio laikotarpio, ekonominių struktūrų ar ekonominių sistemų, praeitų ar vis dar vykstančių karų tarp lyčių, ir skirtingų asmeninių gebėjimų kurti gerovę.
Ekonominė nelygybė daro poveikį kapitalui. Nors ankstesni tyrimai aprašė ekonominę nelygybę, kaip būtiną ir naudingą, kai kurie ekonomistai šiandien ją mato kaip svarbią socialinę problemą. Ankstyvieji tyrimai, teigiantys, kad didesnė lygybė slopina ekonomikos augimą, neapskaičiavo atsilikimo tarp nelygybės pokyčių ir augimo pokyčių. Vėlesni tyrimai parodė, kad vienas iš tvirčiausių veiksnių ekonomikos augimui yra pajamų nelygybės lygis.“
Taigi, yra geri ir yra blogi dalykai. Vienoje disertacijoje skaitau: „Socialinė nelygybė yra organiška ir neatsiejama bet kurios visuomenės dalis. Tai reiškia, jog kiekviena visuomenė gali būti charakterizuojama pagal dominuojančios nelygybės apraiškas, kurioje labiausiai privilegijuoti jos nariai neribotai naudojasi įvairiomis socialinėmis gėrybėmis. Tokiu būdu, nelygybė apibrėžiama kaip netolygus galimybių, materialinių atlygių, privilegijų, galios, prestižo ir įtakos pasiskirstymas tarp atskirų asmenų ir grupių.“ (Inga Mikutavičienė. Švietimo ir socialinės nelygybės sąveikos fenomenas. Lietuvos kontekstas.)
Kiek ilgokas įvadas leidžia pereiti prie pagrindinės minties: didelė nelygybė visuomenei kainuoja per brangiai. Pabandysiu paaiškinti.
Pirmiausia blogybė yra ta, jog nemaža dalis žmonių lieka už galimybių tapti būtinais visuomenei. Lūšnynuose milijonieriai neatsiranda, nebent indų filmuose. Vaikai, gimę žemuose visuomenės sluoksniuose, dažnai maitinami gana blogu maistu, jų galimybės gauti puikų pradinį išsilavinimą yra ribotos, jų sveikata retai rūpinasi puikūs gydytojai ar žymios klinikos. Mažos pajamos verčia ankstyvame amžiuje pradėti dirbti, ir tai dažniausiai riboja galimybę gauti geresnį išsimokslinimą bei kilti karjeros laiptais. Turtingų ar įtakingų giminaičių buvimas žymiai palengvina kitų sluoksnių narių socialinę integraciją į elitinę visuomenės dalį. Žemesnių pajamų visuomenės dalies narys darosi panašus į žmogų prie parduotuvės vitrinos: viską mato, bet nieko iš ten pasiimti negali.
Antroji yda randasi dėl to, kad nepatenkintų ir pavydžių žmonių daugiausia skurstančių žmonių grupėse, todėl iš jų kildinami nusikaltėliai ir net teroristai. Socialinė nelygybė itin stipriai užgauna žmones įvairių kataklizmų metu. Ekonominė krizė milijardieriui yra skaudi, jis netgi gali tapti milijonieriumi, tačiau mažų pajamų ar turto turėtojui tenka ieškoti, kuo maitintis pačiam ir jo šeimai, kuo rengtis pačiam ir jo vaikams ir t.t.
Nedarbas yra retas tarp aukštesnių visuomenės grupių narių, o žemieji sluoksniai retai jo atsikrato. Todėl stresas yra nuolatinė palyda, dėl to atsiranda priklausomybės nuo įvairių cheminių medžiagų, o tai skatina nusikalsti.
Bendrinant šias kelias mintis, galima nesunkiai matyti, kad ekonominės nelygybės pasekmė yra socialinės deviacijos (lot. deviatio – nukrypimas) mechanizmai, kurių padariniams mažinti ar likviduoti skiriamos milžiniškos visuomenės pastangos ir lėšos.
Kita blogybė, kurią sukelia mažos pajamos arba skurdas, yra senesniųjų gyventojų ligos. Senoliai, taupydami dėl menkų pajamų, perka pigesnius produktus per visokias akcijas, vaikosi ir pigesnių vaistų, kuriuos kaupia dešimtmečiais. Todėl valstybės biudžetas po tam tikro laiko priverstas kompensuoti gydymus ir vaistus, procedūras, medikų bei socialinių darbuotojų atlyginimus. O pirminė priežastis – menkos pajamos ir perdėtas taupymas.
Ketvirtoji blogybė, kurią reikia pabrėžti, yra negalėjimas prieiti prie pasiekimų, kuriuos visuomenė yra sukaupusi. Meno ir kultūros pasiekimai yra gerokai populiaresni tarp tų, kurie geriau išsimokslino ar išsilavino. Neturtas riboja galimybes, trukdo siekti kultūros, meno ar mokslo vertybių.
Net moralinės nuostatos remiasi gilia praeitimi. Todėl vystosi didelių grupių infantilizmas, ką dar graikai vadino idiotizmu (gr. idiotes - nemokša; žmogus, kuriam būdingas sunkus protinio atsilikimo laipsnis; i. dažniausiai neišmoksta net kalbėti, neapsitarnauja, jam reikia nuolatinės priežiūros ir globos).
Atrodytų, kad tai nėra pavojingas reiškinys, bet kai demokratija pasiekia savo ribas, tai randasi žmonių, kurie sugeba tokiomis grupėmis lengvai manipuliuoti. Taip vadinamas populizmas įgyja savo rinkiminę bazę.
Vienareikšmiškai atsakyti, kokia yra nelygybės kaina visuomenei, neįmanoma. Kaina priklauso nuo laiko, t.y., nuo visuomenės išsivystymo lygio ir istorinių šalies ypatybių. Aišku, kad kraštinės pozicijos yra blogos: absoliuti ekonominė lygybė stabdo raidą (kas jau istoriškai buvo), maksimali nelygybė gimdo maištus ir revoliucijas, nusikalstamumą, neleidžia ekonomiškai efektyviai panaudoti žmogiškuosius resursus. Vaikai negauna galimybių tapti genijais, senoliai neturi galimybių būti sveikais ir ilgai gyventi.
Todėl nelygybę reikia mažinti, bet ne naikinti.
Vytautas VALEVIČIUS
Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą