Paliestos ir kitos su šiuo esminiu klausimu susijusios problemos: palikti ar užstatyti dar nuo karo laikų paliktas tuščias erdves, nūnai lyg ir atliekančias aikštės funkcijas; jei statyti, tai ką; kaip elgtis su gyventojų nuomone, jei ji nesutampa su specialistų; politikų viražai bandant išlaviruoti taip, kad į rinkimus ateitų nesutepę munduro...
Aikštė, kurioje nieko nevyksta
Taip jau susiklostė, kad tas kažkada jaukus miesto kvartalas, karo dievų paverstas laukyme, vėliau sovietų pavadintas Lenino, o atgavus nepriklausomybę - Atgimimo aikšte, vienaip ar kitaip darė įtaką ir mano gyvenimui. Atidengiant paminklą Leninui tuometinės milicijos viršininkų nurodymu buvau užkeltas ant Muzikinio teatro stogo žiūrėti, kad kas nors nenušautų iškilmėse dalyvavusio LKP pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus. Vėliau, jau vadovaujant miesto Tarybai, teko priimti nelengvus sprendimus dėl Lenino paminklo demontavimo ir atlaikyti kone visos Sovietų sąjungos patriotų prakeiksmus.
Vadovavau ir komisijai, organizavusiai aikštės sutvarkymo konkursą. Nepavyko! Lenino stabo galia taip veikė konkursantus, kad visi lyg susitarę vietoje proletariato vado siūlė statyti paminklą arba Nepriklausomybei, arba Laisvei, arba Atgimimui. Tiesa, vienas savamokslis architektas improvizavo kažką... Mongolijos tema! Neįvykus antrajam konkurso turui nusprendėme aikštę šiek tiek aptvarkyti ir užkonservavus laukti geresnių laikų, įdomesnių idėjų. Nuo to laiko ji tokia ir liko, jei neskaitysime pastangų pagražinti ją gėlynais ar smulkių kosmetinių patvarkymų, beje, miesto biudžetui kasmet kainuojančių apvalią sumą.
Likimas lėmė, kad pastaruosius ketverius metus dirbau kabinete, kur abu langai žvelgė į Atgimimo aikštę. Mačiau, kaip nuo Biržos tilto lošimo namų ar viešbučių link skuba žmonės. Susigūžę, galvas įtraukę į paltų ar striukių apykakles, košiami vėjo, skalbiami lietaus. Neteko pastebėti, kad ten kas nors ilsėtųsi, skirtų pasimatymus, kad mamos stumdytų vežimėlius su mažyliais. Gyvybės jai nesuteikia ir reti komerciniai renginiai ar valstybinės šventės.
Tad kad ir kaip bandytume visa tai vertinti - romantizuoti, žvelgti iš istorinių, socialinių ar psichologinių pozicijų - vis tiek šiandien tai yra aikštė, kurioje nieko arba beveik nieko nevyksta!
Pilka, neįdomi, nepatraukli vieta, kurioje paprasčiausiai nėra ką veikti. Net vandalai, paprastai visur randantys vietą savo iškreiptų poreikių tenkinimui, ir tie aikštę apeina ratais. Ji labiau panaši į paprastą dykrą arba plačiausią Europoje taką, vedantį iš senamiesčio į lošimų namus.
Tas ne aikštės, o dykros įvaizdis dar labiau sustiprėja, jei žinai, kad ten neregistruotas nė vienas gyventojas, nei viena individuali, Savivaldybės ar valstybės įstaiga.
Aikštė, kuri lyg ir yra, bet kurios iš tiesų nėra.
Tikros ir tariamos baimės
Po ilgų diskusijų visos suinteresuotos pusės (politikai, architektai, visuomenė) sutarė, kad "su aikšte reikia kažką daryti". Pasipylė to "kažko" variantai. Apibendrinus juos paaiškėjo, kad aikštę vieni norėtų matyti iš dalies užstatytą, kiti - neužstatytą, dalis geistų požeminių automobilių stovėjimo aikštelių, kita dalis - kategoriškai prieš jas. Kiek žmonių - tiek nuomonių, tačiau daugiausiai emocijų aktyviajai visuomenės daliai sukėlė siūlymai statyti.
Bijome statybų! Nors ir suprantama, bet ganėtinai keista fobija, be abejo, susijusi su naujumo baime, būdinga konservatyviai nusiteikusiems arba senyvo amžiaus žmonėms. Tačiau kad ir kam tai būtų būdinga, iš patirties derėtų mokytis. Prisiminkime kad ir vadinamųjų "stiklainių", kuriuos norėta statyti buvusio kino teatro "Vaiva" teritorijoje, istoriją. Kokią architektūrą, kokį paveldą ten tie "stiklainiai" būtų sudarkę, jei aplinkui vien baisūs stalininiai monstrai, man neaišku iki šiol. Tačiau iniciatyvių veikėjų dėka projektas buvo sužlugdytas, o dabar turime ten tai, ko labiausiai esame verti - dar vieną parduotuvę, kuriai, beje, vietos būtų atsiradę ir "stiklainiuose".
Tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad šitokio pobūdžio statybų baimę dar galima suprasti, jei besibaiminantys bent jau remiasi estetiniais ar paveldosauginiais kriterijais. Kur kas sunkiau tai padaryti, kai teigiama, jog jokiu būdu negalima leisti statyti nes, girdi, statytojai trokšta pelno arba kad "ponai stato sau". Dėl "ponų" nieko negaliu pasakyti, o kalbant apie pelno troškimą, tai būtų be galo įdomu sužinoti, kur pasaulyje statoma tam, kad gautum nuostolius...
Remiantis tokia patirtimi ir tokia logika su Atgimimo aikšte greičiausiai atsitiks taip, kaip su "stiklainiais". Jei dar nepradėję projektuoti pradėsime revizuoti, kokie ponai ten įsikurs ir kiek iš to uždirbs architektai ar statybininkai, dykra miesto centre akis badys dar daug metų.
Kita baimė yra susijusi su ekologiniais dalykais, o konkrečiai - su požemine 200-250 vietų automobilių stovėjimo aikštele. Kylančios į viršų automobilių išmetamosios dujos nuodys miestiečius, atėjusius ten pailsėti ir pasigėrėti senamiesčiu! Ši baimė aiškiai kyla iš nežinojimo, kad tokios ar panašaus pobūdžio techninės problemos jau seniai išspręstos ir išmetamosios dujos aikštėje senamiesčiu besigėrintiems žmonėms jokio poveikio neturės.
Požeminės automobilių stovėjimo aikštelės reikalingumas ar nereikalingumas sietinas ne su išmetamomis dujomis, o su tuo, kad jei pačioje Atgimimo aikštėje nebus infrastruktūros (parduotuvių, barų, restoranų, biurų, galerijų, valdžios įstaigų etc.), tai tokia aikštelė ten reikalinga tiek, kiek žirafai žiūronai.
Miestas sėkmingai sveikatinasi, vis daugiau žmonių važinėja dviračiais, kiti automobilius palikdami senamiesčio prieigose toliau eina pėsti. Be to, žinant, kad jau suprojektuotas dviejų aukštų pastatas autotransportui statyti šalia "Kultūros fabriko", kad bus įrengta dar viena didelė aikštelė Pilies gatvėje priešais miesto pilį, požemių po aikšte reikalingumas turėtų būti labai rimtai aptariamas visų sričių specialistų.
Trečia viešai reiškiama yra želdinių naikinimo arba jų stygiaus baimė. Daugelis dalyvavusių diskusijoje norėjo aikštę matyti apželdintą medžiais ir krūmais, kai kurie teigė, kad ten apskritai turėtų būti sodai. Ir jiems nė motais, kad aikštėse medžiai apskritai nesodinami. Apželdinami skverai, t.y. nedideli, neužstatyti miestų plotai, kur yra koks nors dominuojantis akcentas (paminklas, kapavietė, biustas, fontanas).
Mūsų atveju susiklosto paradoksali situacija - prie aikštės siūloma prijungti kitoje gatvės pusėje esantį skverą su skulptoriaus L. Garlos dekoratyviniu akcentu, o pačioje aikštėje beveik nieko nekeisti. Taip ir lieka neaišku, kas tai bus - pusiau aikštė ar pusiau skveras, pagaliau kaip tada bus galima "gėrėtis senamiesčiu", jei nuo aikštės pusės jį dengs kelios eilės beržų, liepų ir kitokių medžių?
Taigi, kad ir kaip būtų nemalonu, bet tenka pripažinti, kad tokios ir panašios baimės sukuria problemas, kurių racionaliai išspręsti neįmanoma.
Kol dominuos nuostatos, kad miesto urbanistines erdves reikia formuoti nieko neliečiant ir nieko nejudinant, vargu ar ateityje Klaipėdoje išvysime ką nors naujo ir originalaus.
Atverskime kortas
Kai prieš porą metų mero svetainėje susirinkus miesto vadovams pasiūliau pradėti Atgimimo aikštės tvarkymo darbus, lyg ir sutarėme, kad geriausia išeitis būtų, jei didelės ir nejaukios aikštės dalyje pavyktų suprojektuoti ir pastatyti visuomeninės paskirties statinius, kur galėtų įsikurti po daugiau nei dešimtį pastatų išbarstyta miesto valdžia, pirmus aukštus atiduodant visuomenės poreikiams: aktyviam ir pasyviam poilsiui, barams, restoranams, galerijoms... O neužstatytoje dalyje suformuoti jaukią aikštę įvairioms sakralinėms ir kitokioms apeigoms atlikti, koncertams, mugėms, komerciniams renginiams organizuoti.
Deja, ilgainiui iš to gražaus sumanymo nieko neliko. Ir taip didžiulę aikštę miesto Tarybos Kolegija, remdamasi 366 respondentų nuomone, siūlo dar labiau padidinti Danės skvero sąskaita, lyg tai galėtų miestiečius apsaugoti nuo vėjo ir žvarbos, o po aikšte suprojektuoti 5000 kv. m automobilių stovėjimo aikštelę, viršuje, kaip buvo 25 metus, paliekant dykrą.
Kolegija nutarė! Tačiau pažvelkime į tą jos nutarimą ne iš politinės, bet iš loginės-psichologinės pusės, paprasčiau tariant - atverskime turimas kortas.
Pirmiausia - apie apklausą. Aišku, niekas nekaltas, kad nuomonę pareiškė tik 510 (0,3 proc.) gyventojų, iš kurių 366 (0,2 proc.) pasisako prieš bet kokį aikštės užstatymą. Vadinasi, kitiems miesto centrinės dalies gyventojams problema neįdomi arba dėl kokių nors priežasčių jie savo nuomonės neišsakė.
IŠEITIS? Jei deputatai nepakeis savo nuostatos ir toliau pasisakys už aikštę be pastatų, geriausia išeitis būtų laikinai atsisakyti požeminės automobilių stovėjimo aikštelės projekto, o aikštę pagal išgales sutvarkius (grindinys, suoleliai, apšvietimas), toliau aktyviai tęsti geriausios idėjos, geriausio urbanistinio sprendinio paieškas. Ko gero, tai yra vienintelis kelias jei nenorime pasmerkti aikštės dar vienai dvidešimt penkerių metų vienatvei. Eimanto CHACHLOVO nuotr.
Tačiau kad ir kaip gerbtume žmonių nuomonę, vis dėlto reikia sutikti, kad 0,2 proc. gyventojų balsų nėra tas dydis, kuris šimtmečiams nulemtų miesto centrinės dalies ateitį. Juk po žeme įrengus automobilių stovėjimo aikštelę vėliau virš jos jau nieko nebepastatysi. Tad lieka tik apgailestauti, kad kai kurie įtakingi miesto politikai taip lengvai pasidavė partinių reitingų magijai ir artėjančių rinkimų nerimui.
Pažvelkime dar giliau. 5 000 kv. metrų požeminėje aikštelėje tilps apie 200-250 automobilių. Tikrai nemažai, ir tai bet kokiu atveju palengvintų gyvenimą mėgėjams su savo automobiliais grūstis į senamiestį. Projekto kaina - 6 mln. eurų, tad vienos stovėjimo vietos įrengimas kainuotų 27 583 eurus. Vadinasi, ir automobilio stovėjimo kaina bus ne iš mažųjų, vargiai ar įkandama net vidutines pajamas gaunančiam miestiečiui. Bet kas ten statys automobilį, jei pakilęs į aikštę tegalėsi pasėdėti ant gražaus suolelio ir, jei sugebėsi, pro medžių lapiją pasigėrėti kitoje Danės pusėje stūksančio senamiesčio mūrais?
Suprantama, aš šiek tiek sutirštinu spalvas, kad atkreipčiau dėmesį, jog be kapitalinės aikštės ir jos prieigų infrastruktūros požeminės automobilių aikštelės reikalingumas po dabartine Atgimimo aikšte yra labai abejotinas.
Pagaliau - finansai. Šiandien iš Europos Sąjungos (ES) fondų turime tik 1,5 mln. eurų, kurių akivaizdžiai per mažai net pradiniams darbams atlikti. Juk statant požeminę aikštelę vien archeologiniams tyrinėjimams reikės atriekti ne mažiau nei 300 000 eurų, o kur projektavimas, kiti nenumatyti darbai? Aišku, reikia toliau ieškoti ES fondų pinigų, tartis su privačiais investuotojais, valstybe, pagaliau paieškoti pinigų miesto biudžete. Uždavinys - itin sudėtingas, o gal ir neįmanomas, nes bent man neteko girdėti, kad kas nors kur nors būtų investavęs savo lėšas į "nuogą" aikštę.
Pabaigai tradicinis klausimas - "ką daryti"? Jei deputatai nepakeis savo nuostatos ir toliau pasisakys už aikštę be pastatų, geriausia išeitis būtų laikinai atsisakyti projekto, o aikštę pagal išgales sutvarkius (grindinys, suoleliai, apšvietimas), toliau aktyviai tęsti geriausios idėjos, geriausio urbanistinio sprendinio paieškas. Ko gero, tai yra vienintelis kelias, jei nenorime pasmerkti aikštės dar vienai dvidešimt penkerių metų vienatvei.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą