Bažnyčioje šventinama ruginė riekutė, tada ji tampa šventosios Agotos duonele. Sudžiuvusi jos kriaukšlelė saugoma kaimo troboje ant lentynėlės šalia šventųjų paveikslų. Tikima, kad padedanti numalšinti gaisrą, žmogų sauganti nuo gyvatės kirčio, kulkos ir vagių kėslų, pastatus gi – nuo perkūno įtrenkimo, pasėlius – nuo deginančios sausros. Gimusi krosnies karštyje, duonelė gina nuo to blogio, kuris nutvilko kaip ugnis... Štai todėl šv. Agotos su duonos kepalėliu rankose skulptūrėlės taip dažnai būdavo įstatomos koplytėlėse prie lietuviškų sodybų.
Ruginė duona tebėra tradiciškai vienu iš pagrindinių mūsų maisto produktų. Ko labiausiai lietuvis pasiilgsta ilgoje kelionėje ar gyvendamas toli nuo tėvynės? Žinoma, juodos ruginės duonelės... Ir niekur pasaulyje nėra skanesnės kaip lietuviškoji! Miestiečiai vis dažniau lankosi ūkininkų turgeliuose, geidaudami rankomis nuglostyto, gal ir senoviškoje krosnyje išbrinkusio bei sunokusio kepalaičio. Didžiuosiuose prekybos centruose – kelios dešimtys duonos rūšių su įvairiausiais priedais.
O kiek tautosakos apie duoną! Štai keletas priežodžių, mokančių gyvenimiškos išminties: „Neskani duona, svetimu peiliu riekta“, „Kai daug duonos, visi protingi“, „Duoną taupyk rytojui, ne darbą“, „Balta duona greit nusibosta, o juoda – niekad“, „Ne kailiniai žiemą šildo, bet duona“.
Tešlos užraugimui ir duonos kepimui senovėje buvo teikiama sakralinė prasmė. Šis darbas šventas – jis imituoja pasaulio sutvėrimą. O kepalaitis yra tarsi jo modelis, kryžiaus ženklu padalytas į keturias pasaulio šalis. Yra juodos duonos – jau ne badas...
Archeologų nuomone, duoną kepti mūsų krašte išmokta jau neolite, prieš kokius 4 tūkst. metų. Grūdai būdavo sutrinami tarp dviejų akmenų, sumaišomi su vandeniu, iš tirštos tyrės lipdomi papločiai ir kepami ant lauže įkaitinto akmens arba žarijose, suvyniojus į kokį lapą. Tačiau labai jau kietaplutė būdavusi ta duonelė. Minkštesni papločiai, jeigu bus kepami pridengus kokiu gaubtu. Padarydavo jį iš molio, – tai ir buvo skliautinės duonkepės krosnies pradžia.
Bet paplotis – dar ne duona. Tešlai gyvybę suteikia raugas, vykstant sudėtingiems biocheminiams procesams. Tikriausia duoną „išrado“ kokia nevalyva šeimininkė, neišplovusi indo, kuriame buvo maišoma miltų tyrė.
Lietuvos kaime duonos kepimas yra namų šeimininkės, motinos pareiga, beje, labai svarbi ir garbinga. Tai – nelengvas darbas, bet ir tarsi kokia apeiga. Tešlą užmaišydavo duonkubilyje; tik žemaitės tam naudodavo gilią geldą, lietuvininkės – duonlovį, skobiamą iš vientiso medžio gabalo. Duonkubilį darydavo iš šulelių, suveržiamų lankais, o dugną įdėdavo ąžuolinį – bus geresnis raugas.
Vienos šeimininkės miltus užmaišydavo drungname, kitos – karštokame vandenyje ar net užplikydavo verdančiu. Duonos skonis bus vis kitoks. Ir dar: šiltu vandeniu miešta duona mažiau pelija, apyšilčiu – baltesnė, bet ilgai rūgsta, plikyta – saldrūgštė, nežiedėjanti. Užmaišytą tešlą laikydavo šiltai, arti krosnies, kokią parą ar dvi, kad įrūgtų, imtų kilti. Duonkubilio dangtį dažniausiai nupindavo iš šiaudų, surišdami jų pluoštelį karnomis ar lazdynų plėšomis. Po pusdienio rūgimo reikia paragauti, ar jau „kalba“, ar jaučiasi rūgštis. Jei ne – pridėdavo batvinių rasalo, bet tada duona bus gaižoka. Apie tokią sakydavo: „kaip su velniu pasilaksčiusi“. Rūgimo procesas, įkvėpiantis tešlai gyvybę, senovėje būdavo mistifikuojamas. Jį tariamai valdanti dievybė, vadinama Rūgučiu, Ragučiu ar Raugų žemėpačiu.
Šeimininkė prieš minkymą atsiraito rankoves, suvilgo rankas, peržegnoja duonkubilį. Kad nereikėtų dirbti pasilenkus, šis pakeltas ant trikojo. Nelengva gerai iškumščiuoti tešlą, vis pridedant miltų, išlaikant tam tikrą jos tirštumą. Atminkydavo rupesniais miltais ir ne vien ruginiais, tinka ir kitokie. Nepriteklių metais naudodavo biralinius (nevėtytus) rugius. Arba tekdavo kepti „vogtinę“ duoną – iš dar gerai neprinokusių grūdų. Jos spalva būdavusi žalsva. Bet priežodis tada toks: „Atsibodo kaip žalia duonelė“. Badmečiu į tešlą pridėdavo sėmenų, pelų, liepžiedžių, alksnių spurgų. XIX amžiaus pradžioje senajame Vilniaus universitete imta kaupti duonos, kokią valgydavo žmonės baudžiaviniame Lietuvos kaime, pavyzdžių rinkinį. Ir kokios duonelės ten tik nėra! Su pušų žieve, kerpėmis, pjuvenomis...
O kaip vyksta pats kepimas? Krosniai malkas paruošdavo iš vakaro. Tai stori, šakoti, gumbuoti pagaliai. Tinka tik kaitriosios malkos – beržinės ir ąžuolinės. Jeigu praeitą kartą blogai iškepė, į ugnį vertėtų įmesti seną nudėvėtą naginę. Gerai iškūrentos krosnies vidiniai šonai nuo karščio turi būti net pabalę. Tada šeimininkė žarstekliu į priekaktį išžeria žarijas ir jas užgesina, pildama vandenį per šluotą. Pelenai švariai iššluojami pušine, ši šluotelė naudojama tik krosniai. Tada prie krosnies statomas suoliukas, ant jo guldoma ližė. Šiukštu per jos kotą kam nors peržengti, o vaikams – pro apačią pralįsti, – atsitiks kokia nelaimė. Kad tešla nepriliptų prie ližės, ją apklostydavo džiovintais klevo lapais arba kopūstlapiais, ajerais. Tada pavilgiusi rankas kepėja krečia tešlą ant ližės ir išglosto kepalą. Skiausčiu delnu viršuje įspaudžia kryžių, o pirštais iš šonų – tokias gilias braukas. Sakydavo, jų turi būti tiek, kiek šeimynoje žmonių.
Kepalų į gerą duonkepę telpa šešetas. Pašovus kepalus krosnin, ližę, duonkubilį ir trikojį reikia išnešti į maltuvę ar pirkaitę. Duona krosnyje kepa 3–4 valandas. Įpusėjus kepimui, žarstekliu kiekvieną kepalą reikia kiek pastumdyti. Tik negalima į krosnį žiopsoti išsižiojus ir durų netrankyti – pluta atšoks.
Jei kas tuo metu užeitų į namus, turi pasakyti „Skalsu!“. Ir negali išskubėti, kol duona nebus ištraukta iš krosnies. Šeimininkė būtinai jam įdės šiltos duonos – „gastinčiaus“. Kiekvieną ištrauktą kepalą ji nuprausdavo, suvilgydama vandeniu, – pluta nuo to tampa minkštesnė.
Per beveik visas šventes, tiek šeimos, tiek kalendorines, būta apeigų su duonele. Juolab per darbų pradėtuves ar pabaigtuves, – duonos riekelę nešdavosi ir į sėją, ir į pjūtį. O ant stalo niekada kepalo negalima padėti apversto, – pasaulio tvarka tada gali antraip apsiversti, o tiesa tapti melu.
Pasakojimas skambėjo per LRT radiją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą