Tarpukario Lietuvos kvėpavimas baigėsi 1940-ųjų birželio 15-ąją, kada tuo metu dar kaimyninė Sovietų Sąjunga po ultimatumo, kurį tuometinės Lietuvos vyriausybė nusprendė priimti, įvedė į šalį 150 tūkst. Raudonosios armijos karių.
Gilesnių įžvalgų, lygiagrečių prasmių, palyginimų šia proga šviesesnės mūsų visuomenės galvos žiniasklaidoje lyg ir neskelbė. Gal karštesnių vasaros orų sulaukusios atostogauja. Galbūt neturi laiko. Rasi – išvis nemato šia tema nei prasmių, nei simbolių.
Išimtis galbūt – Pasaulio lietuvių jaunimo (PLJ) susitikimo, savaitgalį keturias dienas vykstančio Prienų rajone, išvakarėse Algirdo Kaušpėdo – legendinės roko grupės „Antis“ lyderio, PLJ ambasadoriaus paskelbtas renginio tikslas: imtis modernizuoti lietuvybę. Kas jau tikrai simboliška – dabar jau gerokai pražilęs nuo praėjusiojo amžiaus tautinio atgimimo laikų p. Kaušpėdas nerimsta... Kaip ir tuomet, kada veik prieš ketvirtį amžiaus (koks negailestingas laikas!) roko maršais išmaišęs skersai ir išilgai visą šalį Vilniaus tada dar Gedimino aikštėje daugiatūkstantinę minią kvietė skanduoti: “Grąžinkite revoliucijai lokomotyvą!”
„Mes turime iš naujo persvarstyti, ką mums reiškia migruojanti Lietuva ir kokios perspektyvos yra sukurti pasaulio Lietuvą. Bet iš esmės ta padėtis nėra tragiška - tiesiog pasaulis pasidarė daug mobilesnis ir mums reikia susivokti toje naujoje situacijoje. (...) Jaunimo sąvoka gal truputį yra poetinė - mes kalbame apie tuos žmones, kurie dar turi energijos, optimizmo ir inovacijų, kaip toliau Lietuvai vystytis, kaip turėtų kisti mūsų santykiai ir tikslai“, - sakė p. Kaušpėdas.
Pirmoji nuosava mintis, kuri toptelėjo perskaičius tą neilgą pranešimą apie būsimą, greičiausiai ypatingo žiniasklaidos dėmesio nesulauksiantį renginį, buvo beviltiškai šventvagiška. Juk, ko gero, esminis naujausiųjų laikų Lietuvos pažangos (galima iki nuoalpio diskutuoti – didesnės ar mažesnės) variklis tam tikra prasme buvo mėginimas rasti patikimų būdų išvengti istorinės patirties pasikartojimo, pabėgti nuo tų 150 tūkst. raudonarmiečių invazijos grėsmės.
Nežinia kiek efektyvus, tačiau neabejotinai ligi šiol vyraujantis variklis. Ne tik dėl to, kad bet kokios užuominos jį atmesti kaip pasenusį, nebemodernų beigi ieškoti kitokių šios visuomenės bendrabūvio tikslų, nemažos dalies mūsų žmonių pasąmonė pirmučiausiai perša įtarimus, ar kartais tie laisvamaniai-siūlytojai atokesnėje savo kiemelio lysvelėje neaugina gėlyčių, skirtų įsivaizduojamiems okupantams sutikti.
Tiesą sakant, vakarodamas taip ir nesugebėjau prisiminti, ar per dvi dešimtis metų nuo valstybės atstatymo mums pavyko ką nors nuveikti be to pasąmonėje urzgiančio grėsmės iš Rytų variklio. Ar įgyvendinant neįtikėtinus politinės integracijos į Vakarus projektus: narystę NATO, Europos Sąjungoje. Ar renčiant parodija virtusius simbolius kaip Valdovų rūmai (taigi carinė Rusija su žeme sulygino šį lietuviško valstybingumo simbolį!).
Visai nenoriu pasakyti, kad atmetus mūsų bendro bėgimo nuo grėsmės iš Rytų potekstę, visi dabar įgyvendinami strateginiai energetikos projektai akimirksniu pavirstų muilo burbulais ir nebeatrodytų prasmingi. Greičiau atvirkščiai. Tačiau visi jie būtų prasmingi kitaip.
Juk tik nevisprotis kvailys statydamas Visagino atominę elektrinę (VAE) šitaip tokiu būdu mėgintų įsigyti 20 mlrd. Lt kainuojančią gigantišką, į Rytų pusę nukreiptą špygą. Tačiau man daug priimtinesnė kita vis dažniau pateikiama VAE prasmės versija. Kaip vienas iš iššūkių mėginant ateityje kažką gaminti, parduoti ir užsidirbti (pakankamai lengvai pamirštame, kad trečdalį mūsų viešųjų finansų sudaro ES paramos lėšos).
Andre Glucksmannas, prancūzų filosofas, eseistas prieš keletą metų Paryžiuje man sakė, kad grėsmės pojūtis nėra jokia yda. Atvirkščiai – viena milžiniškos finansų krizės pasaulyje priežasčių, jo nuomone, buvo ta, kad vakariečiai nustojo grėsmės iš Rytų. Pajutę labiau užtikrintą ateitį, jie ėmė gyventi tiesiog savo malonumui. Be atodairos vartodami, vieni kitiems skolindami ir skolindamiesi.
Tačiau apytikriai čia greičiausiai reikia ieškoti ir antrojo išorinės grėsmės, kaip politinio ir ekonominio visuomenės vystymosi variklio, lazdos galo. Vyraujant tokiai paradigmai nereikia stebėtis, kad vis daugiau žmonių Lietuvoje drebančio kiškio sindromas ima varginti.
Vis racionaliau mąstydami jie dar įtariau vertina visuomenės lyderių siūlomą iliuziją, kad kada nors Rytuose pavyks pastatyti neįveikiamus barjerus, o juo labiau įgyvendinti idėją Lietuvą kolektyviai perkelti kur nors į Madagaskarą ir... Tiesiog susirenka savo kuklią mantą ir išvažiuoja, kur mano, kad yra saugiau visomis prasmėmis.
Sunku pasakyti, kokiu kūnu pavirs simpatiškų žmonių stelbiama moderniosios lietuvybės idėja. Tačiau man ji šiuomet svarbesnė už visas batalijas dėl rudenį įvyksiančių rinkimų sąrašų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą