Drebėkite! Tai Lietuva eina

Šiomis dienomis tapo šviesiau.

Kasdien vis labiau plazdena mūsų mažosios trispalvės. Pritvirtintos prie lengvųjų automobilių ir mikroautobusų. Nes Lietuva didžiuojasi savaisiais vyrais. Kovojančiais už Lietuvos valstybės garbę pasaulio krepšinio čempionate. Nesvarbu, kaip čempionatas baigsis, tačiau mes akivaizdžiai regime saviškių pastangas. Nuoširdžias, daug jėgų reikalaujančias pastangas. Ne dėl savęs jie stengiasi. Dėl Lietuvos garbės. Ir atbudina šį jausmą kiekvieno šalies gyventojo širdyje.

Nes kai pamatome nuoširdžias vyriškas pastangas - žmonių širdyse irgi įvyksta didysis sprogimas. Atsileidžia abejingumo, cinizmo, apatijos varžtai. Ir širdis ima džiaugtis. Tiesiog džiaugtis. Kas mums atsitiko? Mumyse vėl pabudo viltis. Pabudo pasididžiavimas. Savąja Lietuva. Ji dar turi narsių vyrų. Išplėšiančių mums pergales. Iš daug didesnių ir turtingesnių valstybių. Drebėkite, Prancūzija, Ispanija, Kanada! Tai Lietuva eina!

Mes su jais jau susitapatinome. Su saviškiais krepšininkais. Tai mes čia, Lietuvoje, mėtome baudas į Izmiro krepšius. Mes atakuojame su mūsų vyrais Turkijoje. Atakuojame iš Airijos, Didžiosios Britanijos, Australijos. Atakuojame iš visur, kur tik lietuvių esama. Šiomis dienomis mes vėl suvienyti. Vėl džiaugsmingai išdidūs. Težino visi užsienių pašaliai. Ką gali Lietuva. Įsiminkite mūsų vardą.

Mūsų krepšininkai nuveikė daugiau nei už biudžeto milijonus pasamdytieji įvaizdininkai. Prikūrę įvaizdžio pseudostrategijų ir dingę. Štai mūsų įvaizdis! Visam pasauliui ant delno. Nei pagražintas, nei sumeluotas. Visiškai nuoširdus ir tikras. Mūsų įvaizdis - jie. Lietuvos krepšinio rinktinė. Mūsų vyrai. Ką jie parodo pasauliui? Kad Lietuva pajėgi grumtis. Nėra ta valstybė, į kurią nusivalomos kojos.

Kiek nedaug tereikia, kad visi pasijustume išdidūs, orūs. Kad tikrai susivienytume. Nei politikų kalbų, nei veidmainiškų pagraudenimų. Pakanka pamatyti tikrai nuoširdžias, vyriškas pastangas. Kaip mūsų krepšinio rinktinė, nepaisydama jokių asmeninių traumų, iš tikrųjų kaunasi dėl Lietuvos garbės. Nes pasigendame to visiško tikrumo. To įsitikinimo. Kitose mūsų valstybės grandyse. Kur daug veidmainystės. Kur kaunamasi tik dėl aukštesnių postų. Tad telieka susitapatinti. Su Lietuvos krepšinio rinktine. Jie mus pilietiškai žadina ne baudomis, pamokslais. Jie dėl Lietuvos kovoja. O mes juos palaikome. Butuose, baruose, aikštėse. Jie mūsų nemato, bet mes keliame jiems trispalves. Vyrai, pirmyn! Lietuva su jumis!

Nesame emociškai užšalę. Nesame bejausmiai. Bet mus pilietiškai pabudina tik tikrosios, neapsimestinės pastangos. Ir ne mūsų kaltė, kad mūsų pilietiškumą taip atšaldė. Valdžios veidmainystė bei panieka. Tas žmogaus negerbimas, atstūmimas, sugyvulinimas. Iki niekam nereikalingos darbo jėgos. Iki niekam nereikalingo pensininko. Tačiau mes dar esame. Ir šiomis dienomis vėl emociškai kylame. Vėl su viltimi. Vėl su pasididžiavimu. Vėl su augančiu įsitikinimu. Kad lietuviai yra drąsūs ir narsūs. Dar pakovos. Ir niekada nepasiduos.