Dievo Motinos karma

Dievo Motinos karma

Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisro liepsnos užgeso taip, kaip kadaise užgeso ir dalies žmonių tikėjimas religija.

Daugybės žmonių visame pasaulyje širdyse kasdien įvyksta gaisrai, prilygstantys šioms pražūtingoms liepsnoms.

Nesu nei patyręs žurnalistas, nei kupinas išminties, bet vis sulaukiu žmonių, maldaujančių jiems padėti, skambučių. Tų, kurių vaikai serga. Ir dalis jau tapo mažaisiais savo tėvų angelais sargais. Tų, kuriuos valdininkai paliko tikrąja ta žodžio prasme skęsti srutose jų namuose. Tų, kurie neteko namų. Tų, kurių gyvenimai buvo sužaloti gaisruose, avarijose, mirus artimiesiems. Tų, kurie patyrė prievartą, pažeminimą, skurdą ir baimę.

Kasdien šių žmonių širdys kenčia nuo visos šios gyvenimo netiesos. Kalta ne religija, kuri moko juos kaip nors guosti ir už juos melstis.

Tačiau kas pamenate tuos laikus, kai krikščionys, geradariai Europos tvarkdariai, skleidę švietimą vienuolynuose, persekiojo žmones už mokslą ir degino juos ant laužo apskelbę raganomis ir eretikais? Kur tada buvo teisingumas, meilė, tiesa ir šviesa?

Kas pamenate tuos laikus, kai plėsdami savo įtakos zonas, krikščionys surengė kruvinus Kryžiaus žygius ir žudė niekuo dėtus žmones taip, kaip dabar žudomi mes teroristų?

Kai kurie pamena. Belieka išmokti atleisti, nes, Dieve, jie nežinojo, ką daro. Bet aš vis tiek tikiu ne krikščionybe. Ne pastatais ir religiniais fanatikais, aklai smerkiančiais jų būriui nepriklausomus žmones, turinčius teisę ir tikėti, ir netikėti.

Bet net ir šiomis dienomis religija manęs neišvadavo iš skausmo, nes vis kartojo, kad jei neatitiksiu jos kanonų, atsidursiu pragaro liepsnose.

Vis neapleidžia mintis, kad tie bažnyčių gaisrai – tai Dievo motinos karma tiems visiems dvasininkams, užgavusiems mums širdis savo neapykantos kalbomis nuo altorių. Tiems, kurie patys anksčiau degindavo menamas raganas. Ir tiems, kurie teršia Bažnyčios vardą pedofilijos bei paslaptingų praturtėjimų skandalais.

Mane išvadavo tikėjimas, kad dar yra gėris. Teisingumas. Meilė. Kas nors. Nors lašelis tikėjimo lyg saldus braškių sirupas sielai.

Vis pamenu, kaip mano istorijos mokytoja pavasario saulės prieblandoje apšviestoje tamsioje klasėje rodė į šimtametę visos Europos istoriją menančią Paryžiaus Dievo Motinos katedros nuotrauką ir sugebėjo įžiebti meilę ne tik istorijai, tačiau ir šiam pastatui. Ne religijai ir krikščionybei.

Ir štai – jis sudegė. Taip, kaip sudega ir žmonių likimai. Tų, kuriuos išvardijau šio teksto pradžioje. Ir kitų daugybės nepaminėtų, tačiau taip pat kenčiančių nuo karštų likimo smūgių žarijų. Tai tie gaisrai, kurių niekas nemato, nes dalis šių žmonių kenčia tyliai ir mėgina gesinti savo pykčio, skausmo, baimės ir nevilties liepsnas patys.

Kaskart, kai sudega likimo ir širdies katedros, žmonės murkdosi pelenuose ir savo skausme mėgina suvokti, kas nutiko. Surinkti tai, kas liko. Ir tai įvyksta. Jie pakyla taip, kaip pakilti gali tik jie. Ir man labai patinka tie gyvenimo momentai – niekas jais netikėjo, visi juos pasmerkė, visi nusisuko pasakę, kad „štai dabar tas jau tikrai prasigers ir sušals tapęs benamiu šuniu“, tačiau tas žmogus ima ir vėl šypsosi.

Mes atstatysime Paryžiaus katedrą taip, kaip atstatome save po skaudžių, visa apimančių, raudonomis skausmo kibirkštimis įsiplieskiančių, tačiau mūsų nesunaikinančių gaisrų.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder