ES vis labiau skęsta liepsnose. Kai tik laužas pradeda rusenti, liepsna pakurstoma naujais kruvinais teroro aktais ES Vakaruose. Kaskart jie nusineša vis daugiau ir daugiau niekuo dėtų Europos Sąjungos piliečių ir jų vaikų gyvybių. ES lyg ir nekariauja, bet karo veiksmai vyksta jos teritorijoje - Prancūzijoje, dabar Vokietijoje. Aukų artimieji pratinami prie tradicinių tampančių valdžios „užkeikimų“, kai pirmieji valstybių asmenys pagerbia teroro aukas: „neužmiršim, surasim ir sunaikinsim“.
Tai gal ES pasirinko netinkamą taktiką ar strategiją, kuri nedera prie dabartinio laiko realijų? Štai Lenkijos vidaus reikalų ministras Marius Blasčakas (Mariusz Blaszcak) aiškiai suformulavo paskutinio teroro akto priežastis: „Daugiakultūriškumas, imigracija ir politinis korektiškumas yra atsakingi už siaubą Nicoje“.
Jungtinė Karalystė, palengva atsigaunanti po „Brexit“ rezultatų, bando jau suformuluoti savo savarankiškus veiksmus: „Mums nedelsiant reikia paskelbti moratoriumą, sustabdant visą imigraciją į Britaniją, kol mes galėsime įvertinti, kas yra čia ir kas turi teisę būti čia. Turime imtis priemonių kovai su islamistų penktąja kolona Britanijoje ir ji turi būti sunaikinta, jeigu ji grasina mūsų piliečių saugumui. Privalome nustatyti, kurios musulmonų bendruomenės turi potencialą ir norą integruotis. Žmonės, kurie atsisako integruotis, čia nebus laukiami“. Norim ar ne, bet tai pozicija.
Tuo metu Briuselis tyli. Tyli ir mūsų europarlamentarai. Iš jų reikia ne tik straipsnių Lietuvoje, o iniciatyvų ir darbų Briuselyje.
Dabar tapo akivaizdu, kad dar 1993 m. priimta naujos redakcijos Dublino konvencija jau neatitinka dabartinių realijų. Ypač kai Vokietijos kanclerė, pažeisdama Dublino konvencijos reikalavimus, pati pakvietė į savo šalį pabėgėlius - nelegalus. Šis tarptautinės teisės dokumentas buvo priimtas dar tada, kai pasaulis gyveno taikoje ir nebuvo tokio masto pabėgėlių srautų.
Manau, teisingai su atvykusiais pabėgėliais elgiasi mūsų Migracijos departamentas, suteikdamas jiems leidimą gyventi ne nuolatinai, o laikinai, su teise kasmet jį atnaujinti, tikintis, kad karas konfliktiniuose regionuose anksčiau ar vėliau baigsis ir pabėgėliai galės sugrįžti namo. Matyt, tokia pat linkme turėtų būti formuojama nauja Dublino konvencija, nes ES ne guminė, o pabėgėlių nenoras integruotis jau žinome prie ko veda...
Norėdama susitvarkyti su kilusia pabėgėlių krize, ES turi tik vieną galimybę - kuo greičiau užbaigti karą Sirijoje (net jeigu jo nesugeba pabaigti JAV ir Rusija), padėti atstatyti karo sugriautą šalį. Remti Turkijos ir kitų kaimynių valstybių pastangas prieglobsčio suteikimo srityje, steigiant laikinąsias pabėgėlių stovyklas ir finansuojant jų išlaikymą. Kitas žingsnis - pagaliau sukurti centralizuotą, stiprią ir mobilią ES sienos apsaugos tarnybą (aprūpinant ją reikiamomis priemonėmis), galinčią efektyviai ir laiku reaguoti į iššūkius prie viso ES sienų perimetro.
Skylėtos it rėtis ES sienos turi tapti istorija, o atvykstantys pabėgėliai turi žinoti, kad į ES teritoriją gali patekti tik teisėtai ir iš pabėgėlių stovyklų kaimynėse šalyse. Būčiau už tai, kad ES išorinių sienų kontrolė taptų ES kompetencijos dalyku.
Aišku, šiame kontekste kol kas Lietuvoje gyventi yra ramiau. Ryte ramiai gali išeiti į darbą, palydėti vaikus į darželį ar mokyklą ir nebijoti, kad kažkas tave ar tavo vaikus gali susprogdinti, nušauti, suvažinėti ar paimti įkaitais... Žinai, kad vakare namus surasi toje pat vietoje ir tokios pat būklės, kokios juos ir palikai, kad stogą virš galvos, vandenį, dujas ir elektrą, kanalizaciją vis tiek turėsi... Būtent tokio elementaraus gyvenimiško pasitikėjimo kitose ES šalyse šiandien lieka vis mažiau. Ir tai rodo, kad ne viską pinigai atperka.
Taigi čia - Lietuvoje - tiesioginei teroro grėsmei kilti kol kas pagrindo lyg ir nėra. Tačiau yra kitokių grėsmių, kur mūsų padėtis yra blogesnė, nei kitų ES šalių. Ir šias grėsmes susikūrėme mes patys, savo sprendimais, veiksmais ir su savo amžinu lietuvišku nuolankumu reaguodami į valdžios sprendimus. Pilietiškumo stoka tampa rimtu kliuviniu mūsų valstybei žengti į priekį. Profesinių sąjungų būklė geriausiai atspindi žemą pilietiškumo savivoką Lietuvos visuomenėje. Priminsiu skandinavų posakį: „Valstybėje visuomenės pilietiškumo lygį atspindi žmonių narystės procentas profsąjungose“. Tai reiškia žmonių pasirengimą kartu ir solidariai „kautis“ už savo valstybės idealus.
Kol žmonės Lietuvoje „politikuoja“ virtuvėse ir tyliai kraunasi lagaminus, rengdamiesi emigruoti, o pensininkų organizacijos už valstybės skirtus skatikus steigia chorus ir šokių ratelius, politikai gali daryti ką nori. Ir daro!
Tai veidrodinis atspindys to, kas vyksta ES, tik su sava, lietuviška specifika. Ji lemia, kad Lietuvoje mūsų politikai „privatizavo“ kol kas dar laisvą terorizmo nišą. Kas drįstų paneigti faktus, kad jų politiniai sprendimai „sprogdino ir skaldė šeimas, naikino“ mūsų visuomenę iki tokio lygio, kad net iškilo grėsmė tautos ir valstybės išlikimui. Nevardinsiu pasaulinio lygio institucijų, savo pranešimuose įspėjusių Lietuvą apie tokios politikos padarinius. Nesiimdami būtinų veiksmų emigracijai stabdyti, patekom į uždarą ratą, kai Lietuvą į ateitį veda jau ne politikai, o nevaldoma emigracija ir demografinis akligatvis.
Daktaras yra mūsų kūno sveikatos gydytojas, o politikas yra kiekvieno mūsų gyvenimo tvarkytojas, savo sprendimais darantis jį arba lengvesnį, arba sudėtingesnį. Ką pasakytumėte apie gydytoją, kuris sergantį asmenį verstų eiti į darbą aiškindamas, kad jis sveikas? Neabejoju, kad tokį gydytoją pavadintumėte šundaktariu!
Tuomet kaip pavadinti politiką, kuris visiškai nekreipdamas dėmesio į sergančią valstybę priima sprendimus, tarsi jo prižiūrimas pacientas - valstybė - būtų ką tik sugrįžusi iš sanatorijos: sveika ir pailsėjusi? Tikrai nenustebinsiu jūsų, tvirtindamas, kad valstybė yra gyvas organizmas: jos vystymesi yra savi pakilimai ir nuopuoliai, kai atsiranda poreikis visiems jai padėti. Nereikia būti ekspertu, kad pamatytum, jog šiandieną mūsų valstybė sunkiai serga: tragiškai sumažėjo gyventojų skaičius, nesurenkami mokesčiai, padidėjo mirtingumas, išaugo pajamų skirtumai, suvešėjo dvigubų standartų taikymas, „Sodra“ paskandinta skolose, valstybės gyventojai greitai sensta ir anksčiau miršta, o jaunimas bėga neatsigręždamas ir t.t.
Ar dabar, kai valstybė yra apimta transo, yra laikas pataikauti darbdaviams dėl Darbo kodekso liberalizavimo, bloginančio dar likusių Lietuvoje žmonių padėtį, ir bukai aiškinant, kad išsilakstys investuotojai? O kad savi žmonės išsilakstys - tai ne bėda? Gal, siekiant stabdyti emigraciją ir skatinti reemigraciją, kaip tik dabar reikia didinti dirbančiųjų garantijas? Ar paskutiniai dveji metai, kai iki tol laipsniškai mažėjusi emigracija vėl šovė į viršų, nieko neišmokė politikų?
O viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija, kad pabėgėliai greičiau išmoksta rusų kalbą nei lietuvių, tik dar kartą patvirtina mūsų institucijų žemą pasirengimo integruoti užsieniečius Lietuvoje lygį. Beje, kaip ir visur kitur migracijos srityje.
Taigi, Lietuva liepsnoja lygiai taip pat kaip ir ES. Blogiausia, kad Lietuvos „gyvosios jėgos“ nuostoliai šioje mėsmalėje šimtus ir tūkstančius kartų didesni nei ES. Jau ir nežinai, ko reikia bijoti labiau - pabėgėlių, teroristų ar savų - politikų? Todėl į rinkimus turėsime eiti padarę labai rimtą ir smulkmenišką atranką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą