Civilizacija ir viltis numušto lėktuvo akivaizdoje

Civilizacija ir viltis numušto lėktuvo akivaizdoje

Baigiantis liepai šią neeilinę vasarą kol kas ženklino ypač šiurpūs karo nusikaltimai Rytų Ukrainoje, globaliniai orų karščiai, taip pat ir visai, deja, eiliniai konfliktai įprastinėse mūsų planetos krizių zonose. Šią užsienio spaudos apžvalgą pradėsime nuo to, ką Adamas Michnikas pavadino V. Putino pastangomis atkurti Rusijos imperiją.

Tokiu pavadinimu liepos 12 d. Amerikos portalas „New Republic“ paskelbė A. Michniko straipsnį, kurį šis lenkų disidentas, istorikas, eseistas pradėjo taip: „Po vienos patriotinės demonstracijos Varšuvoje kruvino numalšinimo 1864 m., Aleksandras Hercenas carui Aleksandrui II-ajam rašė: „Jūs tapote paprastu žudiku, eiliniu chuliganu“. O Rusijos spaudą A. Hercenas išvadino „begėdiška“ ir „jokių skrupulų neturinčia“.

„Šiandien, – rašė A. Michnikas, – turėtume šio didžiojo ruso ištartus žodžius pakartoti ir nukreipti į Vladimirą Putiną ir Rusijos propagandistus, kurie be paliovos įžūliai meluoja.

Neseniai girdėjome, kad Lenkija treniravo Ukrainos fašistų būrius, kurie terorizavo Maidaną. Po to sužinojome, kad putinistiniai Krymo užkariautojai savo ginklus ir uniformas nusipirko parduotuvėse ir Kremlius su tuo nieko bendro neturėjo. O dabar ir vėl girdime apie Ukrainos valstybės atsakomybę dėl Malaizijos lėktuvo tragedijos.

Tie 298 žmonės, žuvę dėl Malaizijos orlaivio numušimo, yra V. Putino beatodairiškos ir ciniškos politikos aukos. Juk tai jis nusprendė apginkluoti vadinamuosius „separatistus“, kurie iš tiesų sudaro Kremliaus žvalgų tinklą ir Donbaso regiono penktąją koloną.

Jie apginkluoti su V. Putino žinia ir pritarimu. O jie ir yra tie, kurie žudė visai atsitiktinius, nekaltus žmones.“

Taip liepos 12-ąją rašė vienas Lenkijos „Solidarumo“ steigėjų Adamas Michnikas amerikiečių žurnale „New Republic“.

O apie kitokį – grynai žmogišką, ne politinį solidarumą tragedijos akivaizdoje štai kaip praėjusį sekmadienį bylojo Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine“: „Galima apgailestauti, kaip lengvai šiandien įmanoma pažeisti aukų, ypač jų pasilikusių artimųjų, intymią, asmenišką sferą. O anapus to, už virtualaus pasaulio ribų, stovi tikri žmonės, kurie atjaučia, ramina, padeda gėlių.“

„Prie jų prisideda ir politikai, kurie į pirmąjį planą iškelia aukų likimą ir randa drąsos ištarti ne tik jausmingus žodžius, bet ir daryti vis aiškesnius pareiškimus.

Nyderlandai kenčia, tačiau iš to šalis daro tinkamas išvadas. Arba, kaip rašytojas Leonas de Winteris prasitarė Amsterdamo laikraštyje „Telegraaf“, „kančias užburti grožiu – tai Nyderlandai paskutiniosiomis dienomis ir darė. Tai yra civilizacija“, – rašė Frankfurto dienraštis.

To paties amerikiečių žurnalo „New Republic“, kuriame publikuotas cituotasis A. Michniko straipsnis, kitame numeryje apžvalgininkė Julija Ioffe rašė, jog „Europos nuogąstavimai dėl sankcijų taikymo Rusijai yra perdėti“.

Kodėl? Ogi todėl, kad, nors nuo prieš Rusiją nukreiptų Europos sankcijų nukentėtų ne vien Rusija, bet taip pat ir Europa, vis dėlto „Europai klostytųsi daug geriau negu Rusijai“.

J. Ioffe cituoja Maskvoje dirbantį amerikiečių bendrovės konsultantą Chrisą Weaferį, pasak kurio, kraštutiniu abipusių sankcijų atveju „Rusijos ekonomika susmuktų kur kas greičiau“ negu Europos.

Todėl, tęsė J. Ioffe, „dauguma analitikų drąsiai teigia, jog Rusija nesiryš užsukti dujų čiaupo Europai. Tai per daug kainuotų pačiai Rusijai“.

Kita vertus, prielaida, kad Rusija yra racionali veikėja, atsargiai pasverianti savo geopolitinių žaidimų ekonomines pasekmes, per dažnai visiškai neatitinka tikrovės.

Juk Rusija jau yra bent sykį užsukusi dujų čiaupą, pvz., per vadinamuosius „dujų karus“ su Ukraina. Tąsyk Rusija bandė paspausti Kijevo valdžią, bet buvo žiema ir tai palietė klientus Vokietijoje bei Čekijoje. Tačiau Rusijai dėl to neskaudėjo galvos.

Dabartinėje krizėje, kaip Ellen Berry pranešė „New York Times`e“, technokratai ir ekonominiai liberalai, taip pat ir verslo bei pramonės žmonės, kurie gali nukentėti nuo santykių su Vakarais pablogėjimo – juos visus Kremlius ir tie kietakakčiai, kuriems Europos Sąjunga praėjusį savaitgalį paskelbė sankcijas, nustūmė į šalį.

O Europa, rodos, kaip tik ir skaičiuoja, kad Rusija nuo europietiškų sankcijų nukentėtų daugiau ir kad ji turbūt nenutrauks energijos eksportavimo į Europą, nes ji pati, Rusija, labai nuo šio eksporto priklauso.

Tačiau turėdamas reikalų su Rusija niekada negali būti optimistu. „Kas po velnių gali žinoti, ką V. Putinas nutars daryti? – klausė analitikas Cliffas Kupchanas. – Čia gali būti tas atvejis, kuomet iš giedro dangaus smogia žaibas.“

Tiek iš J. Ioffe straipsnio amerikiečių svetainėje „New Republic“. O Slovėnijos dienraštis „Delo“ prognozavo, kad „beveik trijų šimtų žuvusiųjų artimieji tikriausiai Rusijos prezidentą paduos į teismą privataus kaltinimo pagrindu, nes atsirado labai tikėtinų duomenų, jog į Malaizijos lėktuvą pataikė būtent rusiška raketa.“

„Dėl to gali susiformuoti visų artimųjų bendras į Rusiją nutaikytas apkaltinimas kelių šimtų milijonų eurų suma. Kadangi tai privataus kaltinimo, ne baudžiamosios teisės dalykas, įrodymo kriterijai nebus tokie aukšti.

Tai reiškia, jog teismas iš V. Putino galės išreikalauti didžiulio žalos atlyginimo net ir tada, jei po oficialaus tyrimo dar liktų kruopelė abejonės, ar lėktuvą numušė rusų raketa“, rašė Liublianos laikraštis.

Taigi svarbiausia – pagrindinė įkalčių tendencija, o ji jau aiškiai Rusijos nenaudai. Nuo savęs pridursime, kad Hagos arbitražo teismui paskelbus, jog bendrovės „Jukos“ akcininkams Rusija turi sumokėti 50 milijardų dolerių kompensacijos, dar padidėjo Europos Sąjungos sankcijų, tarp kurių yra ir finansus liečiančių, spaudimas Rusijos vadovams.

Kaip antradienį rašė Vokietijos dienraštis „Welt“, „dabar belieka viltis, kad sankcijos pagaliau suveiks“.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder