1. Šalies laukia pakankamai aštri diskusija šiuo klausimu. Ir visai nežinia, kuo ji baigsis parlamente, kaip žadama, š. m. pavasario sesijoje, turint galvoje, kiek atvirų populistų sėdi ant Seimo laktų.
2. Lietuvoje, ačiūdiev, užaugo realios išorinės grėsmės laisvei ir demokratijai nepažįstanti karta, kuri apie karą žino tik iš žiniasklaidos reportažų ir kompiuterinių žaidimų. Toji samprata yra žiauriai iškreipta – taip, kiek tikrovę atitinka kompiuterinis žaidimas, siūlantis žaidėjui keletą gyvybių.
3. Ko gero, problema yra rimtesnė, nes liudija ne patriotizmo, o atsakomybės stoką. Kitaip tariant, visuomenėje yra dalis jos narių, kurie yra patriotai tik tada, kada gali naudotis konstitucinėmis teisėmis, tačiau nustoja tokie būti, vos tik randasi iniciatyvų, reikalaujančių nemalonios atsakomybės. Pavyzdžiui – deramai, profesionaliai pasirengus, apginti savo laisvę.
4. Iš to išplaukia visuomenės lyderių, pratinusių prie požiūrio, esą, Lietuvai įsiliejus į Vakarų gynybos ir ekonomines struktūras, mus apgins abstrakčios jėgos, o mes joms tik pamojuosime palydėdami į karo frontą, atsakomybė. Už skiepytą iliuziją, esą galime gyventi saugūs it amerikonai, tačiau apie gynybą mąstyti, į ją investuoti kaip posovietiniai lietuviai. Nors toji mąstysena iš pirmo žvilgsnio nelabai skiriasi nuo šiais laikais visoje Europoje (gal išskyrus britų salas) vyraujančiosios, lietuviškam požiūriui dar reiktų pritaikyti neatsakomybės koeficientą.
5. Nežinau, ar privalau stebėtis dėl žiniasklaidos reakcijos į VGT iniciatyvą. Dažnai girdžiu savo kolegas tarptautinius reikalus aptariančius respektabiliose kompanijose, kalbančius gana protingus dalykus, kas keisčiausia, radikaliais vertybėmis, morale ir panašiais dalykais grindžiamais argumentais, bet... Verslas kasdienybėje yra tik verslas, o ne mokslinė-politinė konferencija? Nė vienoje svetainėje ir nė viename laikraštyje nemačiau bent kiek objektyviais faktais grįstos ir visuomenės požiūrį į VGT sprendimą atspindinčios reprezentatyvios informacijos. Turint galvoje, kad Lietuvoje veikia kelios visai padorias apklausas profesionaliai ir pakankamai nebrangiai atliekančios tyrimų kompanijos, net per porą dienų galima buvo užsakyti tyrimą, kuris per porą dienų leistų parodyti, kaip VGT sprendimą reaguoja bent jau kelių didmiesčių gyventojai. Diduma žiniasklaidos pasirinko vox populi metodą, kuris iš tikrųjų reiškia aiškią redaktoriaus užduotį surasti įvairių neformalų, laisvamanių, garsiai kalbančių atvirų pusdurnių, selebritų ir selebričių nuomonę, o viešumą ištransliuoti pačius originalius požiūrius. Nes verslas modelis reikalauja, kad auditorija reaguotų į kuo kvailesnius, visiškai neadekvačius pasisakymus ir atneštų naudos konkrečiam portalui, o ne visuomenei.
6. Jei žiniasklaidos verslo interesas eksponuoti apie Lietuvos gynybos reikalus kalbančius pusdurnius taps vyraujantis, tai dar labiau pasunkins politikų apsisprendimą šauktinių kariuomenės klausimu, nes sudarys dar vieną ne tikrovišką, o žiniasklaidos pagamintą iliuziją. Jos esmė – pamatę, kad pusdurnių yra daug ir šūkauja jie ant kiekvieno kampo, tvirtų vertybinių nuostatų, išskyrus populizmą, neturintys politikai gali imti nešti jų interesą į Seimą, kur bus iš esmės svarstomas VGT teikimas. Ir niekas ten jau nesvarstys, ar rėkiančių, šaukiančių, kad „Lietuva, eik n... ne tik pati, bet ir su savo kariuomene“ yra žymiai mažiau nei tų, kurie yra ne laisvamaniai driskiai, o atsakingi piliečiai, kurių nereikia hipnotizuoti specialių viešųjų ryšių akcijų kerais. Tačiau į politinį lygį jau bus pakelta iškreipta problema, nes ten bus itin daug rėkiančių: pacifistų, Rusijos rojalistų, rusofilų ir kitų, kurie pakeitę problemos tikrovę, politikams bus itin reikšmingas argumentas, kad rėksnių skaičius yra reikšmingas ir į jų nuomonę reikia atsižvelgti labiau nei į atsakingų piliečių.
Demobilizuotas ir sovietinės kariuomenės 1986-aisiais, eidamas pro karinio dalinio vartus pažadėjau nelėkti strimgalviais namo, o užsukti į zoologijos sodą – kad pasijusčiau esąs žmogus. Šį užkeikimą įvykdžiau. Buvo dar vienas: po dvejus metus trukusios tarnybos bent penkerius artimiausius metus neiti į cirką (nes, maniau prisižiūrėjęs ten tiek, kad būtina padaryti pertrauką). Taigi antrąją priesaiką įvykdžiau su kaupu – potraukis nueiti į cirką per 29 metus taip ir neaplankė.
Tai mano santykis. Žinia, su tarnyba okupacinėje kariuomenėje. Gali būti, kad dabar liberalioje aplinkoje auklėti ir su kariška tvarka susidūręs jaunimėlis demobilizuotas po devynių mėnesių buvimo auliniuose batuose susigalvos labiau kreatyviškų ritualų.
Tačiau žinau tai, kad Lietuvos kariuomenė – tai ne sovietinis cirkas. Cirkas yra tai, kad šiandieninių bepročių Kremliuje laikais diduma mūsų šalies piliečių net nežinotų, kur eiti iškilus realiai karinei grėsmei. Mobilizacinė struktūra kažkur yra kariškuose popieriuose, o ne piliečių galvose. Maža to, 99% Lietuvos piliečių nežino, kokiame dalinyje tektų atsidurti mobilizacijos atveju ir ten surinktus žmones pamatytų pirmą sykį – nė karto nebendravę, nesitreniravę, nežinantys savo puskarininkių, užduočių, technikos. Tai ir yra tai, kad vadinama patrankų mėsa.
Todėl manau, kad 3,5 tūkst. šauktinių – tik pirmas žingsnis. Vėliau neprošal būtų visus karo įskaitoje esančius rezervininkus kas trejus-penkerius metus bent mėnesiui ar dviem šaukti mokymų ir tverti kariuomenės tarpląstelinę medžiagą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą