Biudžetas dar metams liudija stagnaciją

Savaitės komentaras

Nepaisant niūrių prognozių apie galimą mažumos Vyriausybės griūtį, kitų metų valstybės biudžeto svarstymas Seime juda iš esmės be komplikacijų.

Jeigu net finansų ministras diskusijų plenariniame posėdyje metu leidžia sau ramiai papietauti parlamento restorane, bent jau simboliškai tai šį bei tą reiškia. Būtų gyvybės ar mirties klausimas - ministras sėdėtų veidu į Seimo narius, pamiršęs, kaip teigia, visas savo bėdas, devynių prakaitų išpiltas.

Net biudžeto projektui formaliai nepritarianti įvairialypė opozicija prieštarauja kažin kaip išsikvėpusi ir be entuziazmo. Po reikšmingų ir nelabai koalicijos sudarymo batalijų, skandalų tyrinėjimo svarbiausią šalies metų finansinį dokumentą nagrinėdami parlamentarai atrodo praradę ūpą ir dvasią. Strateginių idėjų (ką jau kalbėti apie planavimą) deficito metas, trunkantis bent šešerius metus.

Darbo partijos lyderis, nesenai dar buvęs ūkio ministru, nepatenkintas nepakankamu finansavimu smulkiajam ir vidutiniam verslui. Galima pagalvoti, kad per anuos pusantrų metų - tada, kai ūkio ministerijai vadovavo dabar iš Maskvos laiškus rašantis Viktoras Uspaskichas ir jo įpėdinis - smulkusis verslas Lietuvoje klestėjo ar bent turėjo prielaidas klestėti.

Liberalams demokratams biudžeto klausimai, regis, suvis per sudėtingi. Ar bent jau per smulkūs, palyginti su jų nudegusio lyderio politiniu likimu. Jau greitai treti metai jie taip ir kankinasi frakcijoje devyniese, nesutardami, ar Seimas jiems - tuščia vieta, ar atvirkščiai...

Liberalų sąjūdžiui stringa vis didinamos valstybės valdymo išlaidos, tarsi kada nors iki šiol būtų buvę kitaip, net tuometiniam liberalų lyderiui užėmus koalicinės Vyriausybės premjero postą. Vienas jų lyderių - Kęstutis Glaveckas - atsidūsta: iš to, kad šimtais milijonų litų didinamas švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos finansavimas, nieko gero nebus, kol šiose srityse nebus įvykdytos struktūrinės reformos.

Tačiau net K. Glavecko atodūsiai yra simboliški, it kylanti ir besileidžianti teatro uždanga. Tačiau ar kada nors ir kas nors Lietuvoje keitėsi iš esmės dėl K. Glavecko šnekų? Apie struktūrines reformas jis kalbėjo kiekvienais metais nuo pat 1990-ųjų. Ir tada, kai buvo pozicijoje, ir opozicijoje, ir už parlamento ribų, praleisdamas 1992-1996 metų kadenciją, ir nuo 2000-ųjų, kai pusmečiui tapo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku, ir dabar. O atsakyti, kodėl, be sklandžių kalbų, nė žingsnio toliau - dėl politinės valios ar gabumų stokos, čia jau beribės lankos mėgstantiems spėlioti.

Šiaip jau K. Glaveckas, kaip visada, yra velniškai teisus. Pažvelgus į kitų metų biudžetą, kyla nepermaldaujamas įspūdis, jog Lietuva dar metams atideda būtinas reformas. Viena vertus, tai reiškia, kad ministrų kabinetas nesiima šalinti tų priežasčių, dėl kurių Lietuvai šiais metais buvo užtrenktos durys į euro zoną (tai pripažino net aukščiausi Europos Komisijos pareigūnai). Kita vertus, jautriausios šalies piliečiams gyvenimo sritys - socialinė ir sveikatos apsauga bei švietimas - dar mažiausiai metus liks nereformuotos. T.y. jų funkcionavimui palaikyti bus išleidžiamos milžiniškos lėšos, tačiau šios išlaidos tebus vienadienės ir neefektyvios.

Kadaise taip jau buvo su žemės ūkiu: turėdama keturių-šešių milijardų litų dydžio valstybės biudžetą, Lietuva kasmet apie ketvirtadalį jo skirdavo žemės ūkiui remti. Po penkiolikos metų jau galima ir paklausti: o kokia to nauda? Jeigu ne Europos Sąjungos (ES) parama, šiandien žemės ūkis būtų ketvirtoji didžioji valstybės biudžeto problema. Dėl tiesioginių išmokų ir emigracijos bent laikinai sumažėjo socialinė įtampa kaime. Tačiau kas bus, kai išmokos ims atrodyti per mažos, o stambiausiuose ūkiuose nebebus kam dirbti? Kitaip tariant, kai paaiškės, kad tiesioginės ES išmokos tik užkonservavo Lietuvos kaimo problemas, tačiau jų neišsprendė.

Apibendrinant pirmąjį įspūdį iš 2007-ųjų valstybės biudžeto svarstymo, kyla viena prasta prielaida. Ar iš tiesų politinio išlikimo klausimas yra pats svarbiausias šiai Vyriausybei ir jos vadovui? Įvertinant pažymėtinus Gedimino Kirkilo gebėjimus susitarti su politiniais oponentais, toks įtarimas gali dar sustiprėti. Tačiau vardan ko? Jeigu dėl tariamo valstybės stabilumo, tai šią menamą vertybę derėtų palikti ramybėje: šalis matė žymiai blogesnių laikų. Kitaip tariant, nauji rinkimai į Seimą kainuotų žymiai pigiau už dar vienus stagnacijos metus: mažėjantis ūkio augimas ir didėjanti infliacija - nebe pirmas jos skambutis.

Galima spėti, kad premjeras, šiuo metu šokdamas per pirmąjį - valstybės biudžeto - barjerą, reformų perspektyva (ji beveik visada nepopuliari) nenorėdamas erzinti gausių visuomenės interesų grupių, taktiškai rengiasi dar vienam - kitų metų vasario mėnesį vyksiantiems savivaldos rinkimams. Puiku, Lietuvoje jau visuotinai sutariama, kad G. Kirkilas - puikus taktikas. Beliko sužinoti, ar premjeras, kaip ir jo koalicijos partneriai, turi bent du-tris strateginius tikslus? Didinti biudžetą ir jo asignavimus pačioms įvairiausioms sritims šiais laikais didelių sugebėjimų nereikia.

Rytas Staselis