Beraštė liaudis?.

Ilgai galvojau, rašyti ar ne. Abejoju, ar spausdinsite - juk viskas, kas liečia žydus, vis sulaukia keistų rezonansų. Tačiau labai jau norisi pasidalinti savąja nuoskauda.
Miesto jubiliejaus išvakarėse bevaikštinėdama po Skulptūrų parką pamačiau besibūriuojančius žmones. Priėjau. Pasirodo, buvo rengiamasi atiduoti pagarbą prieš pusantro šimto metų miestui didžiulę sumą pinigų palikusiam žydų tautybės pirkliui J. L. Vyneriui. Pasiklausiau pučiamųjų kvinteto atliekamų kūrinių, įdėmiai išklausiau istoriko V. Vareikio žodžių apie didį mecenatą, jo spalvingą gyvenimą, paskutinįjį norą atsigulti amžino poilsio ne žydų, o miesto kapinėse. Sudomino ir antkapinio paminklo, išties gražaus ir įspūdingo, istorija. Prasidėjus senųjų kapinių išdraskymo vajui, jis buvo nukeltas, paskutinius keletą metų stovėjo žydų bendruomenei sugrąžintose kapinėse. Išties norėjosi padėkoti visiems, atstačiusiems istorinę tiesą ir grąžinusiems antkapį ten, kur jam privalu būti: ir idėjos autoriams, ir rėmėjams, ir visiems, atėjusiems pagerbti iškilaus ano meto klaipėdiečio atminimo.
Skambėjo daug gerų ir gražių žodžių. Paminklą miesto meras ir tie, kurie prisidėjo prie jo restauravimo ir atstatymo, vainikavo ąžuolo lapų girlianda. Išreikšti pagarbą savo tautiečiui buvo atėję ir žydų bendruomenės atstovai, nešini savąja vėliava.
Skambant smuiku griežiamai melodijai mecenato tautiečiai prie antkapio padėjo degančią žvakę ir krepšelį baltų gėlių. Muzikai nutilus, susirinkusieji pradėjo ploti. Kai kurie žydų bendruomenei priklausantieji pradėjo mojuoti rankomis, rodydami, kad šiuo atveju plojimai netinka. O viena jauna dama labai garsiai leptelėjo: "Nu i bezgramotnyj narod..." (na ir beraštė liaudis).
Nežinau, ką tuos žodžius išgirdę pajuto tie, kurių gerų norų, darbo ir lėšų dėka antkapis grįžo ten, kur ir turėjo stovėti. Kiek man žinoma, tiek Savivaldybei atstovavusieji, tiek šių dienų mecenatai - AB "Vakarų laivų remontas" generalinis direktorius bei AB "Klaipėdos restauratorius" atstovas, vadovavęs paminklo atstatymo projektui,- gryni lietuviai. Priklausantys tai pačiai "beraštei liaudžiai"...
Aš irgi iš tų beraščių. Mat plojau. Nežinau visų Lietuvoje bei Klaipėdoje gyvenančių tautų papročių. Bet esu įsitikinusi, kad jei tie, kurie smuikeliu smuikavo ir žvakę su krepšeliu prie paminklo dėjo būtų bent kelis žodžius apie savo tautietį tarę ir susirinkusiesiems pasakę, kokia melodija bus atliekama (lietuviai, tarkim, išklausę kokią raudą irgi neploja), mes, atėję pagerbti J. L. Vynerio atminimo, būtumėm susipratę neploti nevietoj. O dabar bent jau aš jaučiuosi giliai įskaudinta, kad už tai, jog nepraėjau pro šalį, o prisijungiau prie žydų tautybės Klaipėdos mecenato atminimo pagerbimo, buvau išvadinta berašte...