25-eri metai žmogaus gyvenime - didelis tarpsnis. Kai prieš tuos 25 metus važiavome į Baltijos kelią, nelabai įsivaizdavome, kaip pavykus išsikovoti nepriklausomybę gyvensime. Kiekvienas tikriausiai turėjome savo viziją. Tačiau grandinėje, susikabinus už rankų, širdys plazdėjo vienu ritmu - tiek estų, tiek latvių, tiek lietuvių. Per 25 metus visko būta, dėl ko sielojomės, dėl ko pykome. Bet nepripažinti rezultatų negali. Kai nepajudi iš savo kiemo ar gatvės, atrodo, kad niekas nepasikeitė. Ir labai sielojuosi, kai kas nors į šuns dienas deda visus ir viską.
Lietuvai tik tik atgavus nepriklausomybę, palankiai susiklosčius aplinkybėms, išvažiavau stažuotėn į Daniją. Tai buvo mano pirmoji kelionė į kapitalistinę šalį. Kaip aikčiojau, bekaišiodama nosį į visas danų gyvenimo sritis. Kaip gėrėjausi jų gyvenimo būdu ir netgi partijomis, kurių programas labai atidžiai studijavau. Grįžusi rašiau seriją reportažų. O po kokių dvejų-trejų metų viską, kuo buvau priblokšta Danijoje, mes jau turėjome. Išskyrus socialines garantijas, kurios ir šiandien tebėra beveik 1994 m. lygio.
Taigi, turėjau ir turiu ką ir su kuo lyginti, kalbant apie bendrus Lietuvos pasiekimus. Tačiau atskiram Lietuvos žmogui, kai jam stinga lėšų maistui, vaistams, o didžiąją dalį pajamų suryja komunaliniai mokesčiai, toji visuma visai nerūpi. Tokiu atveju ir bamba, kad "prie ruso" buvo geriau.
Baltijos kelio 25-mečio proga Lietuvos radijo žurnalistai išsirengė kelionėn per tris Baltijos šalis - Lietuvą, Latviją, Estiją - patyrinėti žmonių nuotaikų. Žinoma, jos įvairios. Klausantis tų reportažų susidarė įspūdis, kad savo susiklosčiusiais gyvenimais po Baltijos kelio labiausiai patenkinti estai. Ir tai natūralu - ši šalis žmonių gyvenimo lygiu aplenkė ir Lietuvą, ir kaimynus latvius.
Šiaip jau asmeniškai iš Rytų Europos šalių, pradėjusių tvarkytis savarankiškai, labiausiai žaviuosi Čekija. Jie kažkaip, gal ir prezidento Vaclavo Havelo valios dėka, kur kas sąžiningiau tvarkė privatizavimo reikalus. Ir su socialinėmis garantijomis nedelsė. Pabendravusi su čekais sužinojau, kad pas juos nebuvo ir tokių baisių žmonių apiplėšimo atvejų, kaip pas mus su visokiomis sekundėmis, holdingais ir panašiai. Čekai, su kuriais teko bendrauti, teigė, kad pas juos nėra įsišaknijusi "otkatų" sistema. Gal ir mes visi gyventume kur kas geriau, jeigu kai kurie tėvynainiai nebūtų nuo mūsų drėskę ne tik marškinių bet ir "skūros"... Bet tai jau - žmogaus sąžinės reikalai. Ir čia niekuo dėtas Lietuvos nepriklausomybės atgavimas bei širdžių ir vėliavų plazdėjimas Baltijos kelyje.
GRAŽINA
Tel.49 34 35 darbo dienomis nuo 10 iki 13 val.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą