Baltarusiškas labirintas: pažiūrėkime į veidrodį, ar tikrai mes tokie gražūs? (1)

Baltarusiškas labirintas: pažiūrėkime į veidrodį, ar tikrai mes tokie gražūs? (1)

Visuomenėje šiandien kaip niekada aktuali diskusija apie Lietuvos poziciją Baltarusijos klausimu. Vieni aštriai pasisako, kad negalime kištis į kaimynų reikalus, todėl turime su jais prekiauti ir bendradarbiauti. Kiti pasisako visiškai priešingai, privalome užsidaryti nuo Baltarusijos, skelbti diktatoriui ir jo aplinkai kuo griežtesnes sankcijas.

"Vakarų ekspreso" redakcija kreipėsi į buvusį Susisiekimo ministrą Eligijų Masiulį su prašymu profesionaliai pakomentuoti kaip prieš gerą dešimtmetį buvo statomas bendradarbiavimo tiltas su kaimynais iš Baltarusijos ir kaip atrodo šiandieninė Lietuvos valdžios vykdoma politika.

Kartu primename, kad Lietuvoje dar teisinė valstybė, kurioje dar galioja nekaltumo prezumpcija ir visiems anksčiau laiko, dar iki būsimo teismo sprendimo, nuteisusiems šio rašinio autorių, siūlome nesivarginti, rašant įžeidžiančius atsiliepimus ir neeikvoti energijos, bandant iškoneveikti mūsų redakcijos sprendimą išgirsti kuo įvairesnes nuomones. Bandymui nukreipti dėmesį nuo reikalo esmės nepasiduosime.

Blaškomės Baltarusijos klausimu

2009 metų rugsėjo 15 d. šiltas pavakarys. Prezidentės administracijos ir Premjero paprašymu važiuoju į Medininkų pasienio postą, su neįprasta misija.

Ant Lietuvos – Baltarusijos sienos reikia oficialiai pasitikti į Lietuvą su darbiniu vizitu atvykstantį Baltarusijos Prezidentą A. Lukašenką.

Jis čia atvyksta draugiško vizito Prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimu.

Simbolinė protokolinė pasitikimo procedūra, bet man vis tiek neįprasta.

Vėluodamas apie pusantros valandos, jau po 19 val. pasirodo Prezidento eskortas. Pasienis skęsta švyturėlių šviesoje. Einu pirmas prie A. Lukašenkos limuzino, be duonos ir druskos, bet nuoširdžiai pasveikinti atvykus į Lietuvą.

Atsidaro galinės limuzino durys. Priekyje keleivio sėdynė tuščia, užtat gale ankšta. Ant galinės sėdynės sėdi A. Lukašenka, per vidurį jo nesantuokinis sūnus penkiametis Nikolajus, iš kitos pusės jaunatviška moteris.

Gal auklė, gal asmeninė gydytoja.

Vaizdas neįprastas. Prisistatau ir mandagiai pasveikinu kaimyninės šalies vadovą atvykus į svetingą Lietuvą.

Jis dar paklausia, kaip keliai pas mus. Atsakau, kad geri. Paspaudžiam rankas vienas kitam ir skirstomės.

Rytoj laukia A. Lukašenkos vizitas pas D. Grybauskaitę, šalių premjerų susitikimai, Baltarusijos ekonomikos forumas ir daugybė kitų renginių, kur dvi kaimynės valstybės bandys ieškoti sąlyčio taškų.

Grįžtu į Vilnių, o prieš akis stovi ką tik matyti vaizdiniai: Prezidentas susispaudęs savo limuzine ant galinės sėdynės, paauksuota Baltarusijos vėliava ant limuzino priekio ir Batkos akys, tokios žvitrios ir nenuspėjamos.

Šių dienų Baltarusijos įvykių kontekste sugrįžo dešimtmečio senumo prisiminimai.

Galvoje ramybės neduoda klausimas: kuom 2009 metų A. Lukašenka skiriasi nuo 2020 metų Lukašenkos?

Didelių skirtumų nerandu. Apie 2000 – uosius, A. Lukašenkai jau įsitvirtinus valdžioje, šalyje dingo žinomi opozicionieriai Viktoras Gončaras, buvęs Baltarusijos VRM ministras Jurijus Zacharenka, verslininkas Anatolijus Krasovskis, TV operatorius Dmitrijus Zavadskis.

2006 m. ES dėl galimo rinkimų klastojimo uždraudė A. Lukašenkai ir kitiems aukštiems Baltarusijos pareigūnams atvykti į Bendrijos šalis.

Po dviejų metų sankcijos buvo įšaldytos, kada simboliškai iš kalėjimo buvo paleisti keletas politinių kalinių. Lietuva buvo antra ES valstybė po Italijos, į kurią atvyko A. Lukašenka su oficialiu vizitu panaikinus sankcijas.

Jeigu A. Lukašenka visada buvo toks pat, tai kodėl taip radikaliai skiriasi Lietuvos valdžios reakcija jo režimo atžvilgiu.

Kodėl taip skubame?

Jeigu prieš dešimtmetį LR Prezidentė dalykiškai bičiuliavosi su kaimyninės šalies vadovu, tai kodėl dabar bėgame visos planetos priekyje ir skubame Lukašenką paskelbti persona non grata?

Kai ES grandai neskuba to daryti. Niekur negirdėjau, kad A. Lukašenkos vizitą į Lietuvą kas iš užsienio politikos asų būtų pripažinęs klaida.

Nesakė to ir buvusi Prezidentė. Priešingai, buvo teigiama, kad tai gera įžanga į dviejų kaimyninių valstybių glaudesni bendradarbiavimą transporto, energetikos, kultūros srityse.

Ir galiu drąsiai teigti, kaip tuo metu dirbęs susisiekimo srityje, kad tuometinis vizitas tikrai atšildė santykius tarp dviejų valstybių bent jau transporto srityje, atsivėrė labai daug galimybių Lietuvos žmonėms ir verslui, Lietuva ilgainiui tapo pranašesnė ir konkurencingesnė už Latviją ar Estiją tranzite ir logistikoje.

Nereikia būti dideliu užsienio politikos ekspertu, kad įžvelgtum nenuoseklumą ir blaškymąsi Baltarusijos klausimu.

Dar daugiau, ilgus metus santykių su Baltarusija doktrina buvo orientuota į tai, kad nereikia Baltarusijos dirbtinai stumti į Rusijos glėbį.

Palaikant išmintingus ekonominius santykius, atsiveriant Baltarusijos žmonėms, kaip tik galima pasiekti žymiai daugiau.

Lietuvos valdžia elgiasi priešingai

Demokratijos ir pilietinės visuomenės plėtra yra įmanoma tik bendraujant, palaikant santykį ir aišku tuo pačiu išliekant principingiems dėl žmogaus teisių išniekinimo, politinių laisvių uzurpavimo.

Šiomis dienomis Lietuvos valdžia elgiasi priešingai. Kur dingo ilgus metus brandinta doktrina? Kas ir kada ją atšaukė?

Nejaugi neliko kantrybės ir subtilumo, išminties ir proto žaisti ilgą žaidimą? Pavargom? Kas atsitiko?

Užmiršom ką buvom susitarę? Tuos klausimus reikia užduoti sau, nebijoti ir nevengti į juos atsakymų? Suprantu, kad nėra lengvų atsakymų. Ypač matant pastarųjų dienų vaizdus iš Minsko gatvių.

Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad permainomis pulsuojanti bendruomenė Baltarusijoje, paprasti už rankų susikabinę ir taikiai protestuojantys žmonės Minsko prospektuose ar kiemuose, elgiasi atsakingiau ir išmintingiau, negu kai kurie mūsų valdžios pareigūnai.

Jie organizuoti ir žino ko nori, nepanikuoja ir nepuola į isteriją, neprovokuoja ir nepasiduoda provokacijoms.

Mes lenktyniaujame net užsienio politikoje. Lenktyniaujame su latviais ir lenkais. Lenktyniaujame su Briuseliu. Lenktyniaujame net su savais.

Kas pirmiau įvertins, pasmerks, nubaus režimą. Užsienio politiką vardan proceso. Mėgaujamės procesu, pametame rezultatą. Kartais neįvertiname ir pasekmių.

Tada papuolame į apmaudžias ir net komiškas situacijas.

Kairė nežino, ką daro dešimė?

Pavyzdžiui pirmi Europoje Lukašenką įtraukėme į nepageidaujamų asmenų sąrašus, bet tuo pačiu metu sudarėme parlamento delegaciją vykti į Baltarusiją, pabandyti principingai kalbėtis vienu Europos balsu.

Fiasko. Su kuo kalbėtis? Su žmogumi, kuris uždraustas Lietuvoje? Jūs rimtai?

Baltarusių tauta turi gilią išmintį ir įgimtą intelektualumo jausmą. Jiems kaip niekada yra reikalinga kaimyno pagalba.

Bet tai turi būti kvalifikuota ir apgalvota pagalba, o ne pareiškimų kas griežčiau pasmerks Batkos režimą konkursas.

Bus daugiau.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder