Balansuojant tarp turto ir skurdo.

Laukinio lietuviškojo kapitalizmo traukiniui vis labiau artėjant išsvajotosios Europos link, pakelėse lieka ne tik vis daugiau praradusiųjų viltį jį kada nors pasivyti, bet ir suvokiančiųjų karčią tiesą - net jei tas traukinys (visiškai tuščias) sugrįžtų į pirmąją stotelę, į jį galimybių patekti neturėtų didžioji dalis nūnai ant skurdo ribos balansuojančių Lietuvos piliečių.
Nes su kiekviena diena Lietuva darosi panašesnė ne į normalią europietišką valstybę, o į tradicines Lotynų Amerikos šalis, kuriose riba tarp turto ir skurdo kasmet auga, o vidurinioji klasė yra itin negausi.
Nepriklausydama pesimistiškai nusiteikusių piliečių, dėl visų asmeninių nelaimių kaltinančių Landsbergį bei valdžią apskritai, grupei, šiandien visgi nebedrįsčiau teigti, jog viduriniojo gyventojų sluoksnio (vadinasi, ir didžiosios dalies humanitarinės inteligentijos) Lietuvoje laukia šviesi ateitis.
Greičiau atvirkščiai - ši gyventojų dalis, kuri pagal normalios Europos šalies tradiciją turėtų dominuoti, vis mažėja, proporcingai didėjant nuskurdusiųjų armijai bei šiek tiek - turtingųjų sluoksniui.
Užtenka paminėti tik vieną faktą: potenciali šio sluoksnio dalis - apie 200 tūkst. gyventojų, t.y. visa Klaipėda, per pastarąjį dešimtmetį jau emigravo į užsienį. Priverstinė emigracija, kaip žinia, tęsiasi ir toliau.
Kad šis atotrūkis ateityje neišvengiamai didės, galima tiesiog fiziškai justi, žiūrint TV laidas, skaitant laikraščius ar stebint itin keistus pastarųjų dienų reiškinius - įtartiną politikų ir žiniasklaidos broliavimąsi, pasireiškiantį ir bebalsiu viešu dainavimu, ir bendrais "baliais", rengiamais įvairiausiomis progomis.
Tokie bendri susiėjimai demonstruoja ne tik panašią šių visuomenės sluoksnių finansinę padėtį, ne tik jų gerą sutarimą (nuo kada laisva spauda turi sutarti su politikais?), bet ir primena puotą maro metu.
Nes pagrindinis demokratijos garantas - laisva spauda - vis dažniau pradeda panėšėti ne į visuomenės išrinktųjų - įvairaus plauko politikų - kritikę, o į jų tarnaitę.
Tarp pretenduojančiųjų būti aukštuomenės elitu vis dažniau šmėkščioja TV žvaigždučių veideliai, ir tokia politikų, verslininkų bei kai kurių žiniasklaidininkų draugystė labiau primena nepriklausomos spaudos saulėlydį nei jos demokratinį laisvą, nepriklausomą būvį. O kol kas mes, tie, kurie dar galime (ar bandome) save laikyti vidutiniąja klase, iš paskutiniųjų kalbinamės į gyvenimą, kažkokiu sunkiai suvokiamu būdu sugebėdami ne tik nemirti iš bado, kai vidutiniškai vienam šeimos nariui tenka vos po kokius 500 litų, bet net retsykiais įsigudrindami pamatyti naują kino filmą ar pasiklausyti koncerto.
Vis dėlto pagrindine informacijos ir pramogos priemone mums tampa mylimiausioji "dėžutė", kurioje tie patys į aukštuomenės elitą pretenduojantys žurnalistai mums parodo, kaip kai kurie žmonės Lietuvoje sugeba gyventi.
Ypač gražiai gyvena aukščiausiojo sluoksnio politikai ir verslininkai, teisininkai, privačiose klinikose dirbantys medikai, jų pačių kolegos - ryškiausios respublikinių televizijų ar "popso" žvaigždės ir, žinoma, dizaineriai.
Ta pati "dėžutė" vis dažniau mus bando pamokyti, kaip reiktų gyventi, bando įteigti, jog jei tu taip, kaip šitie herojai, negyveni, tai yra tavo paties problema, tavo nesugebėjimų, tavo nevykėliškumo pasekmė.

Kartais, prisiklausius tokių neprimygtinai, lyg tarp kitko, peršamų pamokymų, ima rodytis, jog visi Lietuvos gyventojai privalo būti individualių įmonių savininkais arba programuotojais, o jau samdomų žmonių suvisam nebereikia.
Net ir tolerantiškajai E. Mildažytei nepavyksta nuslėpti nuostabos, išgirdus tokį "stulbinantį" dalyką, jog neįgalų sūnų auginančiai moteriai šeši litai - dideli pinigai. Ką bekalbėti apie arogantiškąjį R. Paleckį, apsimetantį, o galbūt iš tiesų nežinantį, kad eiliniame rajono centre paprasčiausiai nėra JOKIO darbo vidutinio amžiaus vyrams, ir juo labiau padoriai mokamo.
Užtat su šiais dalykais tiesiogiai susiduriančiam žmogui tik juoką (arba pyktį) gali sukelti šio žurnalisto primygtinis žemaičio iš Plungės klausinėjimas, kodėl jis nenori dirbti paprasto darbo ir tokiu būdu išlaikyti šeimos.
Tokios ir panašios iš pirmo žvilgsnio, regis, nereikšmingos detalės, kada net žurnalistai nebesuvokia gyvenimo realybės (liaudies išmintis kaip visada teisinga - "sotus alkano neužjaučia") verčia sugrįžti prie anksčiau išdėstytų samprotavimų apie neišvengiamą prarajos tarp turto ir skurdo Lietuvoje didėjimą.
Tik kur ta praraja mus nuves? Sako, kad į Europą.
Duok Dieve...

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder