2017 m. kovo 27 d. 13:37 val., pirmadienis

ve.lt  >  Žinios  >  Nuomonės  >  Nuomonės

Nuomonės

Ar žinote, kokia vertingiausia Kalėdų dovana?

Kūčios, Kalėdos - daugelio laukiamiausia metų šventė. Tai - proga visiems kartu susėsti prie šeimos stalo. Tai - dovanų metas. Kokia vertingiausia Kalėdų dovana?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo etnologas profesorius Libertas KLIMKA, Seimo narė medikė Agnė ŠIRINSKIENĖ, kunigas medikas Andrius NARBEKOVAS ir socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas KUKURAITIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS

G.JAKAVONIS: Iš kur atsiranda tradicijos dovanoti materialius daiktus? Kodėl neužtenka palinkėti ko nors gero? Ar taip buvo senovės Lietuvoje?

L.KLIMKA: Žvelgiu į šiuolaikinį gyvenimą ir negaliu atsistebėti, iš kur tas dovanų kultas. Ar čia tų kalėdinių nuolaidų bumas? Jeigu etnologiškai pažvelgtume į mūsų tautos tradicijas ir gelmes, tai didžiausia dovana per adventą buvo tai, kad šeima galėjo skirti daugiau laiko sau, kad vaikai dažniau savo tėvelius matytų, nes šiaip jie būdavo prapuolę darbuose. Bendravimas yra didžiausia žmogiškoji dovana. Pradedama nuo šeimos, paskui tai pereina į kaimo bendruomenę. Ypač dzūkai turėjo gražias advento vakaronių tradicijas, kai visas kaimas susirinkdavo. Moterys atsinešdavo nedidelių darbelių, o ir vyrai ką nors nusitverdavo, padainuodami apie elnią devyniaragį tuos darbelius knebinėdavo. Pasipasakodavo savo bėdas, savo lūkesčius, savo svajones. Žinoma, čia pat ir vaikai. Manau, tai ir būdavo svarbiausia.

Žinoma, paskui papuošdavo ir Kalėdų eglutę. Nuo Pirmojo pasaulinio karo metų ji atsirado Lietuvos padangėje. Saldainiukų pakabindavo, sausainiukų. Tiesa, iš tų saldainiukų iki Trijų karalių tik popieriukai belikdavo, bet ką darysi. Tai ir visos dovanos.

Pasižvalgius po pasaulį galima pasakyti, kad dovanos kituose Europos kraštuose, ypač nedidelės dovanėlės, atsirado tada, kai buvo sureikšmintas šv.Mikalojus, gerasis vyskupas Mikalojus Mirietis, kuris gyveno III-IV amžių sandūroje. Iš jo legendos dovanos ir atsirado.

Priminsiu legendą. Tas gerasis vyskupas lankydavo skurdžių šeimas ir jas paremdavo. Bet taip, kad niekas nesužinotų, kas tai padarė. Pvz., rado vieną šeimą, kur vaikučiai suguldyti miega, prie židinio kabo šlapios kojinaitės, vaikai jas pakaitomis maudavosi. Visa šeima tik tas vienas kojinaites teturėjo. Vyskupas į vieną kojinaitę įmetė aukso gabaliuką ir išgelbėjo šeimą nuo skurdo.

Ši legenda buvo sureikšminta. Ir Europoje atsirado tradicija laukti, kad gruodžio 6-ąją, vyskupo Mikalojaus Miriečio dieną, jis su baltu žirgu pas vaikus atjotų iš Pietų kraštų. Tam žirgui vaikai į savo klumpaites kokią morkytę įdėdavo, šieno gniūžtę, o paskui joje rasdavo dovanėlę, skanumyną kokį. Štai tokia buvo dovanų tradicijos užuomazga.

Taip, kaip dabar, niekas po eglute dovanėlių nedėdavo. Žiūriu šiandien kad ir į savo anūkus, kurie gauna kalnus tų dovanėlių, o jų džiaugsmas labai trumpas - kol išpakuoja. Vaikai nebemoka džiaugtis dovanomis todėl, kad jų per daug. Ir kiekvienais metais tėveliai stengiasi nustebinti. Reikia mažiukams ir dronų, ir visokių valdomų automobilių modelių. Paskui labai reiks keturračio motociklo. Paskui pasigirsta iš teismo salės, kad jau ir BMW sudaužomas. Šitaip mūsų visuomenė ištvirkinama.

G.JAKAVONIS: Nuolaidų metas prasideda jau prieš du mėnesius iki Kalėdų. Ar ne per anksti?

A.ŠIRINSKIENĖ:
Aš irgi pastebėjau, kad šiemet didieji prekybos centrai Kalėdas pradėjo švęsti dar prieš Vėlines. Kai kurie gal net porą savaičių iki Vėlinių. Ir kai pasižiūri į visas tas dovanas, dar prieš pusantro mėnesio pradedamas švęsti Kalėdas, noromis nenoromis užduodi sau klausimą, ar mes švenčiame turinį, ar mes švenčiame formą. Iš tikrųjų mes labai įveliame save į šventės formos pajautimą.

Kiek prisimenu, mes Kalėdas pradėdavome švęsti gruodžio 23-24 dieną, kai būdavo puošiama eglutė. Tada tikrai geriau supranti šventės turinį, nei švęsdamas dar prieš Vėlines.

Manau, kad vaikai, kurie dabar auga, tiesiog nepajunta Kalėdų dvasios, nes ji yra išskaidoma į pusantro mėnesio. Taip ištrinama tikroji šventė. Tai matyti ir Vakarų, ir Amerikos kultūroje. Beje, Kalėdų šventės pavadinimu jau įvardijama, kad tai - tik žiemos šventė. Matau iš Vakarų ateinančius atvirukus, kuriais sveikinama su žiemos šventėmis, net vengiama įvardyti Kristaus gimimą, vengiama įvardyti pačią Kalėdų šventę kaip tokią. Vėlgi mes įgyjame formą, kuri iš esmės gali būti nekrikščioniška, prarandame krikščionišką turinį, kurį Kalėdos iš esmės ir nusako. Juk Europos civilizacija krikščioniška.

G.JAKAVONIS:
Ar šiais laikais per Kalėdas, Kūčias daug žmonių bažnyčiose?

A.NARBEKOVAS:
Turime pripažinti, kad yra vadinamieji proginiai katalikai, kurie ateina į bažnyčią tam tikromis progomis. Kalėdos - viena iš tų progų, Velykos - kita, dar Vėlinės. Paskui visi metai, kai bažnyčios beveik nelankomos.

Advento prasmė yra trejopa. Pirmiausia mes laukiame ir minėsime Kristaus užgimimą. Kitas dalykas, kad mes advento neišgyvensime, jeigu žmogus neturės santykio su Dievu, santykio su pačiu Kristumi. Jam tas adventas nieko nereikš. Ir trečias dalykas, apie tai ir kalbame, kad visi laukiame dovanų. Laukiame Kalėdų, bet ar iš tiesų mes laukiame susitikimo su Kristumi gruodžio mėnesį, metų pabaigoje? Nelabai jauku sau sąžiningai pasakyti, kad štai jau šitą gruodį tikrai laukiu susitikimo su Kristumi, o ta pabaigų pabaiga dar tegul būna atidėta neribotam laikui. Tai tokia advento prasmė.

Jeigu žmogus neskiria laiko savo artimiesiems arba jis netinkamai su jais elgiasi ir dabar Kalėdų proga nupirks kokią nors dovaną, ta dovana nieko nereikš. Pirmiausia mes patys esame vieni kietiems dovana. Perkeltine prasme. Jeigu tu nesi dovanėlė ir nupirksi gerą dovaną, tai niekas tavimi nesidžiaugs ir tas susirinkimas Kūčių vakarą neatneš džiaugsmo.

Manau, kad šiandien, kaip ir kalbėjo L.Klimka, materialūs dalykai tapo patys svarbiausi. Bet jie nėra svarbiausi. Net vaikai tai supranta. Ką mes galime dovanoti vieni kitiems ir ko labiausiai reikėtų - tai laiko. Visais laikais buvo sakoma, kad laikas - pinigai. Nežinau, dabar turbūt reikėtų sakyti „auksas“. Nes iš tiesų žmonės nebenori dalytis savo laiku su pačiais artimiausiais. Pažiūrėkime į visas apklausas, kiek tėvai skiria laiko vaikams, kiek vaikai gali pabūti su tėvais. Laikas tapo didžiuliu deficitu, jis ir yra pagrindinė dovana. Aš kviečiu visus ir pirmiausia patį save pradėti nuo savęs. Pasidovanoti laiko sau. Susikoncentruoti, pareflektuoti, pasižiūrėti į save, į savo aplinką ir nuo tada jau žengti žingsnį kitų matymo link. Laiko jiems dovanojimo. Jeigu norime, galime dovanoti dovanų ir kitų dalykų, bet pirmiausia reikia pradėti nuo šito. Nes mes neatrandame laiko sau, o jeigu žmogus pats yra paskendęs chaose, jeigu jis neturi laiko sau, tikėtina, kad jis neatsigręš į kitą arba nedovanos laiko kitam.

Kas yra Kalėdos ir Kūčių vakaras? Manau, nieko naujo mes čia nepasakysime. Žiūrėkite, dažnai būna, kad žmonės, kai pasibaigia visos šventės ir nupuošiama eglė, pajunta tuštumą. Atrodo, laikas prabėgo ir nieko nedavė. Norint, kad taip nenutiktų, dabar reikėtų viską permąstyti, kad mes pabūtume bent su sau artimais žmonėmis parodydami jiems ženklą. Kokią dovaną? Aš čia nematau nieko bloga, bet pirmiausia mes vieni kitiems turime būti dovana tikrąja to žodžio prasme.

Vis dėlto mes kalbame apie žmones, kurie įstrigę praeityje, jie išgyvena, jie kapstosi, bando taisyti, bando atgailauti už tai, ką padarė netinkamai. Arba tuos žmones, kurie pernelyg susirūpinę savo ateitimi, kuri yra miglų migla. Mes nežinome, kas mūsų laukia. O štai čia, dabartyje, to gyvenimo ir nebelieka. Manau, kad Kūčios yra gyvenimas čia ir dabar. Jutimas šalia esančiųjų ir suvokimas, kad mes švenčiame užgimimą to, kuris atėjo dėl mūsų, pakeitė mūsų gyvenimus, atėjo į mūsų gyvenimus. Ir mes su viltimi laukiame, kad tas susitikimas bus kaip bičiulių, kaip draugų. Kaip tų, kurie gyveno su juo, gyveno dėl jo ir darė tai, ką Jis kvietė daryti.

Manau, Evangelija pilna tų kvietimų. Duokite, ir jums bus duota, netgi grąžinta su kaupu. Tai paremta žmogaus prigimtimi. Juk jeigu tu ką nors gauni, tuoj pat nori tam žmogui atsilyginti. Jeigu tau kas nors gera padarė, tu nori ir kitam žmogui gera padaryti. Kaip tu šauksi, taip atsilieps. Manau, kad mes visi kaip bendruomenė tai turime daryti.

Kai pasižiūriu į tą pirmąją bendruomenę, kuri buvo krikščionių bendruomenė Jeruzalėje, apaštalų, jie nė vienas nieko nestokojo. Jeigu mes visi galėtume sėsti prie savo stalo ir sakyti, kad mūsų šeimoje niekas nieko nestokoja, mūsų darbovietėje niekas nieko nestokoja, mūsų valstybėje niekas nieko nestokoja, tai ko mums daugiau reikėtų.

G.JAKAVONIS:
Ar būtų reikalingos labdaros organizacijos, jei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sugebėtų pasirūpinti visais nuskriaustaisiais?

L.KUKURAITIS:
Žinoma, reikalingos. Ministerijos ir labdaros organizacijų santykio greičiausiai sistemiškai nesutvarkysi. Čia yra kultūrinis virsmas, kai toks individualus požiūris „aš ir mano vaikai“ tampa požiūriu „mes - šeima, mūsų bendruomenė“. Tai tas ratas žmonių, su kuriais mes renkamės būti solidarūs, artimi ir kartu išgyventi tą Kalėdų virsmą, taigi labai svarbu, kad neapsiribotume tik savo šeima.

Jis gimė tvartelyje. Pirmiausia tai reiškia, kad kaip ir daugelis vargšų. Jis solidarizuojasi su vargšais. Kažkuriuo metu jis sako, kad visi, kurie klauso jo žodžio, yra ir tėvas, ir motina, ir broliai, ir seserys. Tai reiškia, kad norint atpažinti šitą Jėzaus žingsnį reikia suprasti, kad šeima yra daug daugiau. Tai tie žmonės, kurie yra arti manęs, tie, kurie žinau, kad kenčia, žinau, kad vieniši švenčia Kalėdas, žinau, kad greičiausiai ir nepasiruoš Kūčių vakarienės. Kaip keisis mūsų kultūra ir apskritai bendruomenė, jeigu mes tokius žmones pasikviesime prie savo stalo, šeimos stalo. Ir tai vyksta. Tikrai žinau šeimų, kurios kviečiasi ir vargšus, ir vienišus prie Kūčių ir Kalėdų stalo arba švenčia kartu nakvynės namuose su vienišais žmonėmis. Arba su vienišais seneliais, kurie yra namuose.

Tai greičiausiai ir yra esminė Kalėdų žinia. Tam, kam yra atėjęs metas, išganytojas ir kvietė, - būtent patirčiai peržengti savo interesą. Kiek prie šito virsmo gali prisidėti ministerija, tiesą sakant, nežinau. Man atrodo, visi turėtume savo pavyzdžiu nors kiek prisidėti, nesuvesdami visko tik į socialinę paramą ar lėšas.

G.JAKAVONIS: Per Kūčias tradiciškai valgome 12 patiekalų. Kodėl?

L.KLIMKA:
Žvilgtelėkime į senuosius papročius. Kaip etnologas aš matau ir žaismingų dalykų. Į mūsų rimtą pokalbį galima ir šiek tiek žaismingesnių spalvų įterpti. Lietuvoje nuo senų senovės dar būdavo ir kalėdinė prekyba.

Advento laikotarpiu, ypač šiaurinėje Lietuvos dalyje, iš dalies Žemaitijoje, būdavo tokie specifiniai prieš šventes rengiami turgūs. Jie įdomiai vadindavosi. Pirmas advento turgus vadindavosi šeškaturgiu. Jame būdavo prekiaujama šiltais dalykais, tuo, kas numegzta, - megztiniais, pirštinėmis, kailinukais. Viskuo, kas gins nuo žiemos speigų. O pavadinimas toks todėl, kad samdiniai grįžta namo, jau neturi ką veikti, darbai baigti, tai pagaudo kokį šeškutį, dar ką nors, gal kiaunę. Paskui išdžiovina kailiukus, parduoda, šventėms turės vieną kitą skatiką. Šeškaturgis - žaismingas pavadinimas.

Toliau yra skaistaturgis, t.y. dovanų turgus, nes grįžta samdiniai. Jau baigėsi samdos laikas, pinigai kišenę plėšia, norisi išleisti. Reikia mamai kokią dovanėlę nupirkti, žinoma, savo merginai. Reikia kažkuo ją pamaloninti prieš šventes. Karoliais ar kokiais skaistalais. Taigi skaistaturgis - dovanų turgus.

Ir paskutinis, prieš pat Kalėdas, tai saldaturgis. O gal dar Kūčių stalui ko nors trūks, gal spanguolių ar medaus? O Kalėdų stalui? Ir žąsis reikalinga, ir kiaulienos patiekalų. Visko būdavo paskutiniame turguje.

Įdomu, kad šitą tradiciją bandoma gaivinti. Žinau, kad Rokiškis tokių turgų ciklą šiemet rengia jau pagal senąsias tradicijas. Čia bus kaip tik atsvara prekybos centrų kalėdinių nuolaidų turgui. Šituose turguose mūsų tautodailininkai ir amatininkai gali pasireikšti, parduoti ir savo keptus meduolius, ir išdrožtus, ir pagamintus papuošaliukus, iš vilnos suveltus daiktelius.

G.JAKAVONIS: Visada Kaziuko turguje susitinkame. Viskas gerai, kol nepamatai kiniškų žaislų...

L.KLIMKA: Bandome gryninti ir Kaziuko turgų. Šiemet parengėme naujus nuostatus. Dar labiau apribojome, kad tų kiniškų prekių nebūtų. Kad mūsų tautos kūrybos raiška gautų erdvę.

Kai kuriems kaimo žmonėms tai gali būti ir parama. Žinau tokią močiutę, kuri savo numegztų pirštinių atneša ir į Kaziuko mugę, ir į kitas muges. Visada nusiperku, nors man jų tiek ir nereikia. Gražios jos, malonu kam nors padovanoti. Tai tokie turgūs.

O tikroji laukimo nuotaika, ypač su vaikais, prasidėdavo gruodžio 13-ąją, per šv. Liuciją. Įdomu, kad ši tradicija yra paplitusi visose Baltijos jūros šalyse. Skandinavai labai ją mėgsta, nors evangelikai liuteronai šventųjų kulto nepripažįsta. Bet šv. Liuciją pripažįsta. Ir eisenas rengia. Žiemos dienos tokios trumpos, labai slegia ir laukiama saulės sugrįžtant. Subtilus gamtos reiškinių pastebėjimas - nuo šv. Liucijos vakarai nebetrumpėja. Todėl jie uždega tas žvakides - kiekvieną dieną po vieną žvakę - ir kai visos 12 suliepsnoja, jau Kalėdos.

G.JAKAVONIS: Prieš šimtą ar du šimtus metų gyvenom dvasingai. Dvasingiau nei dabar. Grįžtu prie tų 12 patiekalų. Truputį pabadaujame, kad būtų galima apsiryti...

L.KLIMKA: Pagal tradiciją būdavo devyni patiekalai, dvylika atsirado jau vėliau, žinau tas interpretacijas. Bet užtekdavo devynių, to, ką gamta davė, ką žmogus pats užsiaugino. Tiktai to.

A.ŠIRINSKIENĖ: Visur reikalingas saikas. Mūsų senolių tradicija nebuvo siejama su persivalgymu. Ji buvo siejama su tuo maistu, kuris yra tavo paties išaugintas ar surinktas, su dalijimusi. Tai buvo susirinkusios šeimos bendravimo būdas. Mes laužiame kalėdaičius, o tai labai gražiai simbolizuoja dalijimąsi. Būtent tai yra prioritetas, kurį turėtume rinktis, - mokėti dalytis, mokėti bendrauti prie stalo, būti dovana, ne dovanėle.

Reikia žiūrėti į šventės turinį, kad mes susirinktume tam, kad pabūtume, kad pasidalytume tuo, ką tuo metu turime. Ir pasidalytume ne tik maistu, bet ir mintimis, tomis idėjomis gėrio, kurį kiekvienas nešame.

G.JAKAVONIS:
Per Kalėdas mes, lietuviai, be kiaulienos negalime, be antienos negalime, stalas lūžta, o dar užsigerti reikia.

A.NARBEKOVAS: Manau, žmogaus tokia prigimtis, kad jis linkęs ne tik į gėrį, bet ir į blogį. Manau, kad kartais ima viršų viena pusė, kartais - kita. Manau, kad ne tiek svarbu, ką mes valgome, o mes dažnai sureikšminame, ką mes čia valgysime. Jei nevalgai mėsos, bet valgai krevetes, lašišą, kuri yra gerokai brangesnė, ir fariziejiškai sakai, kad pasninkauji, - iš tikrųjų tai nėra pasninkas. Pasninkas, kai tu daliniesi su kitu, kai tu daliniesi tuo, kas ir tau vertinga. Aš manau, kad iš to kyla tam tikri dalykai, kurie yra labai svarbūs, ir jų negalima nepastebėti.

Ir dovanos samprata, ir tai, kas čia buvo kalbama, - kad nemokame džiaugtis, nemokame dalytis... Aš manau, kad visa tai turi būti ugdoma nuo mažų dienų. Nes visa tai, ką mažas vaikas mato, augdamas jis perima. Jeigu mažas vaikas nemokės dalytis, tai, pavyzdžiui, užaugęs jis tikrai netaps donoru. Mes dažnai galvojame, kad atiduosime tai, kas mums netinka, bet esminis dalykas yra atiduoti tai, kas mums dar tinka.

Dėl dovanos, jos sampratos egzistuoja didelė problema. Sako, nunešė daktarui dovaną. Bet tai juk kyšis.

Lygiai taip pat su vaikais: jie turi suprasti, kad dovana - ne atlyginimas už tai, kad tu buvai geras ar blogas, kad dovanos prasmė yra kaip malonė, kurios tu nenusipelnei, ir staiga tu nuščiūvi gavęs tą dovaną. Atsimenu, vaikai buvome, Kalėdų, Naujųjų metų proga gaudavome mandariną ir kokie laimingi buvome, nes tai buvo kažkas neregėto, ko tu daugiau iki kitų švenčių ir nepamatysi. Dabar vaikai yra visko pertekę, dažnai dovana juos stengiamasi papirkti norint sulaukti jų dėmesio. Manau, kad reikėtų numesti akmenėlį ir į senelių daržą, nes dažnai jie taip elgiasi.

Manau, kad dovana turėtų atitikti vaiko amžių ir poreikius, nes kartais net mažiems vaikams dovanojami aukso dirbiniai. Tam vaikui auksas nei įdomu, nei ką. Vaikui reikia dovanoti tai, kas jam kaip vaikui būtų svarbu.

A.ŠIRINSKIENĖ:
Manau, kad mes, kaip valstybė, galėtume sau didžiausią kalėdinę dovaną pasidovanoti, jei mokėtume gyventi iš tų lėšų, kurias turime. Jų mes turime, bet jos kartais byra ne ten, kur turėtų byrėti. Jeigu mes mokėtume biudžeto, kuriuo realiai disponuojame, lėšas panaudoti skaidriai ir efektyviai, nefinansuodami tų projektų, kurie po nulį balų surenka, kaip kartais įvyksta, manau, tai tikrai būtų geriausia dovana visos Lietuvos žmonėms, nes jie nusipelno labai sąžiningo esamų lėšų panaudojimo. Tada mažiau reikės kalbėti apie labdarą ar kažkokias dovanas iš užsienio, o jas mes kartais gauname tikrai ne pačias oriausias.

A.NARBEKOVAS:
Akcijos, renginiai per televiziją onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams siekiant nupirkti kokį nors įrenginį... Ir tai daroma normalioje valstybėje? Jei onkologinis vaikas negauna reikalingo gydymo, tai tikrai švaistome pinigus ne ten, kur juos reikėtų švaistyti. Reikėtų, kad susėstų žmonės, esantys prie valstybės vairo, ir pirmiausiai žiūrėtų į žmogų. Iš kur atsirado ta socialinė atskirtis? Kodėl taip veržiamasi į tuos postus? Tikrai gėda.

Manau, vis tiek turime pripažinti, kad parama iš užsienio buvo daug kam labai reikalinga. Dažnai būnu kaime ir matau, kad ten žmonės neturėtų kuo apsirengti, apsiauti, jeigu nebūtų buvę tos pagalbos, kuri yra atvežama, - dėvėtų drabužių, dėvėtų daiktų. Vėlgi, jeigu tas daiktas dovanojamas žmogui, kuris jo neturi ir kurio jam reikia, manau, kad reikėtų tik padėkoti tiems, kurie dovanoja.

Reikia kalbėti apie tai, iš kokių paskatų žmonės aukoja arba atiduoda tai, kas jiems nereikalinga. Šventame Rašte aiškiai pasakyta, kad palaimingiau duoti, negu imti. Pasitenkinimas arba džiaugsmas niekada neaplankys žmogaus, jeigu jis nepradės duoti. Imdamas jis niekada nebus laimingas. Norint pasijausti laimingam, kartais reikia labai skausmingomis aplinkybėmis duoti kitam. Imdamas jis bus visada nepatenkintas, visada bus mažai, niekada nebus to žodžio „gana“.

L.KUKURAITIS:
Socialinės atskirties žmones taip pat būtina įtraukti į visuomenę, svarbu ir jiems leisti, kad dovanotų dovanas. Tada iš karto žmogus tampa stiprus. Ateidamas prie bažnyčios aš elgetaujančių žmonių paklausiu bažnyčios naujienų. Jie man tokių dalykų pripasakoja... Bet tokiu būdu jie tampa bendruomenės nariais, tie, kurie dalijasi, komunikuoja ir taip toliau. Ir čia mes susilyginame, nebėra taip, kad vienas duoda, o kitas ima. Mes abu vienas kitam duodame.

Būtina žmones kviesti šitam santykiui, ne tik duoti, duoti, duoti, bet ir kviesti, kad žmonės dalytųsi. Ir socialiniai darbuotojai, ir bendruomenių darbuotojai, Bažnyčia, parapijiečiai turime būti labai išmintingi, kad dalytumės vieni su kitais.

Daugiau skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Nuomonės

Atviras laiškas Lietuvos visuomenei, žiniasklaidai ir šalies vadovams Dėl vienos verslo grupės...

Dėl vienos verslo grupės dominavimo Baltijos jūroje nuotrauka, foto

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodanti informacija apie neva buldozeriu norimą vykdyti Klaipėdos...

Naujas kokybinis šuolis uostui, Klaipėdos miestui, regionui ir Lietuvai nuotrauka, foto

Man didelį nerimą kelia Klaipėdos miesto raida ir tendencijos, kurios reiškiasi Klaipėdos...

Danės skveras: ar tikrai norime padaryti geriau? nuotrauka, foto

Sveiki sulaukę šventų Kalėdų. Šiais metais ypač melskime taikos ir ramybės mūsų...

Arkivyskupas G. Grušas: būkime tikri, kad Dievas girdi kiekvieną mūsų maldą nuotrauka, foto

Į kurortą pakvies „Palangos dienų“ renginiai nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Jau netrukus Palanga pasipuoš miesto vėliavomis bei kurorto gyventojus ir svečius pakvies...

Šįvakar Klaipėdoje - LMKL merginų pusfinalio mūšis nuotrauka, foto

Sportas,  

Kebabinėje davė 20 eurų kopiją ir gavo grąžos nuotrauka, foto

Kriminalai, „Galvojau, pajuokausiu“, – Palangos miesto apylinkės teisme teisinosi šventojiškis Deimantas Drugeika, kuris...

Kristina Brazauskienė kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą nuotrauka, foto

Lietuvos naujienos, Prezidento Algirdo Brazausko našlė Kristina Brazauskienė kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą, apskųsdama...

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 39 min.

Kriminalai, Paskelbta prieš 1 val.

Lietuvos naujienos, Paskelbta prieš 1 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...