Skaitau įvairias diskusijas mokslinėje ir kitoje spaudoje. Tenka net analizuoti ir mokslinius straipsnius ar darbus. Gaila, kad vis tenka kreiptis į tuos pačius receptus ir reikalauti paprastų dalykų: sąvokų tikslumo. Pradėsiu nuo teoretiko Leo Strausso. Jis savo darbuose plėtojo vadinamąją prigimtinės teisės teoriją, anot kurios, žmogaus teisės ir laisvės įgyjamos gimstant ir nepriklauso nuo jo pilietybės ar kitų aplinkybių. Ji radosi dėl to, jog buvo atsisakyta taip vadinamos „dieviškos‘ teisių prigimties sampratos. Kas leidžia karaliui valdyti? Kiti žmonės ar ...? Kodėl žmogus turi teisę į gyvybę? Ar turtas yra pavienių žmonių ar yra kiekvieno savybe? Atsakymai – taip dievo duota, neįtikina, nes nei Perkūnas, nei Dzeusas apie tai nepateikė nuomonės. Galima „apklausti ir kitus gyvus ar mirusius dievus, bet tai – akligatvis.
Prigimtinės teisės samprata randasi keičiantis epochoms. Iš esmės – randantis teisinei sąmonei. Galima jos ištakų ieškoti Antikoje, bet tai nėra mūsų tikslu. Europoje socialinės arba visuomenės sutarties reiškėjai buvo T.Hobsas (Hobbes), vėliau Ž.Ž. Ruso. Galima daug svarstyti, kiek tai teisinga ar klaidinga, bet fiksuokime, jog oficialiai prigimtinės teisės buvo aprašytos Žmogaus teisių deklaracijoje 1789 metais. Dabartinėje redakcijoje randame: „25 straipsnis 1. Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas, ir teisę į apsaugą nedarbo, ligos, negalios, našlystės, senatvės atveju arba kitomis nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis, jam netekus pragyvenimo šaltinio.“
Pasaulio sveikatos organizacija teisę į sveikatą vadina prigimtine žmogaus teise. Nekartosiu plačiau, ką galima oficialiuose šios organizacijos dokumentuose, bet pereisiu prie problemų, kurios kyla, kai tenka abstrakčius norus keisti gyvenimiškais tikslais. Jų jau dabar daugybę, o ateityje dar gausės. Pirma, kuri visiems krinta į akis yra ta, kad teisė į sveikatą turi du neapibrėžtumus: teisė ir sveikata. Teisę mes suprantame bent dvejopai, kaip juridinį terminą ir moralinę normą. Sveikata visuomet apibrėžiama abstrakčiai, nes nustatyti tiksliai jos fiziologinius išmatavimus – neįmanoma. Tuomet, atrodo, belieka tik kalbėti aplamai ir teigti, kad „man neduoda, neužtikrina“ ir taip toliau.
Moralės normos tik įtvirtina jau nusistovėjusias bendrabūvio taisykles. Jos visuomet yra nukreiptos į praeitį vien dėl savo kilmės. Nauja moralės norma gali rasti tik vienaip ar kitaip paneigiant senąsias, mažinant jų įtaką. Taip moterų lygybės reikalavimas radosi kaip seno patriarchato visuomenės neigimas. Teisė veikia kitaip čia normą galimą „diegti“ kaip tam tikrą naujovę ir tai neprieštarauja įstatymų leidybos principui. Todėl Žmogaus Teisių Deklaracijoje abi pusės tarsi sujungtos, nors viena neatitinka senos visuomenės, kita reikalauja kurti naujus normatyvus ar taisykles.
Kokia gi to įtaka sveikatos kaip prigimtinės teisės suvokimui? Ogi tai, kad pastarojoje šiuo metu yra dvi priešingos dalys – viena kaip juridinis reikalavimas kurti socialinę bazę žmogaus (individo) ir bendruomenės gyvybės užtikrinimui, kita – siekis pripažinti sveikatą vertybe. Savaimine ir absoliutine. Jos abi gražios, bet deja, priešingos. Sistema, kuri galėtų (ar turėtų) užtikrinti kiekvieno piliečio „geras“ gyvenimo sąlygas, galima tik tuomet, kai valstybė ir bendruomenė turi pakankamai išteklių: pastatų, žmonių, idėjų, lėšų. Jei trūksta kai kurių sudėtinių dalių – tokios dalies kaip geros sveikatos palaikymo ir priežiūros sistemos nebus. Nepriklausomai nuo to – bus ta teisė formalizuota ar ne.
Todėl galima daryti pirmą išvadą: teisė į sveikatą gali tapti realybe tik tuomet, kai sukurta ir egzistuoja sistema, tai galinti nuolatos įgyvendinti. Todėl aibėje Afrikos ar net Azijos šalių tokią teisė yra visai ideali, nes nėra resursų jai tapti gyvenimiškai. Kaip tai buvo Antikinėje ar Viduramžių Europoje.
Deja, tai tik viena sveikatos kaip prigimtinės žmogaus teisės dalis. Kita dalis randama, kai susiduriama su kitomis „teisėmis“. Na, kaip pavyzdį, galiu užduoti klausimą, ar turi žmogus teisę žaloti savo sveikatą? Jei tai pripažinsime, tai kils aibė problemų su įvairiomis priklausomybėmis, pirmiausia, nuo cheminių medžiagą ar vaistų. „Mano sveikata, mano kūnas – ką noriu – tą darau“. Tai asmens, paskiro individo supratimo „klaidos“. Dar turime ir skirtingų religijų ar kultūrų įtaką tiek sveikai gyvensenai, tiek kūno priežiūrai. Islamas su savo kūno samprata, ypač moterų, skiriasi nuo krikščioniško.
O dar yra ir kitos religijos, kurios nustato savo normatyvus kūno gyvensenai. Tuomet tampa visai nesuvokiama, ką galima vadinti sveikata bei sveikatos priežiūra. Tuo pačiu ir neapibrėžiama tampa pati teisė į sveikatą. Nors tai tik nedidelė dalis visų problemų, jos leidžia daryti antrą išvadą: prigimtinės teisės tik abstrakčiai aiškios. Jos visuomet turi vietos kultūros, religijos bei asmens savivokos ypatybių. Todėl niekad nepavyks tiksliai ir logiškai jos apibrėžti. Prigimtinė žmogaus teisė į sveikatą yra nuolat besikeičianti arba kintanti. Suaugusio sveikata skiriasi nuo vaiko, senolio poreikiai yra vieni, dirbančiojo kiek kitokie. Amžius, lytis, įgimtos savybės, tautybė, turtinė padėtis bei išsimokslinimas sukuria tiek skirtingus poreikius, tiek skirtingas sampratas. Bandymas visus juos suvienodinti yra ne idealistinis, o socialistinis.
Nors teisę į sveikatą bandoma pripažinti prigimtine, tačiau, kai ji pradeda kirstis su kitų, jau nusistovėjusių dalykų ypatybėmis, tenka galvoti, kad šis nusistatymas ne mažiau dirbtinis kaip ir bandymas karaliaus valdymą pripažinti dangišku. Prigimtinis reiškia amžinas. O tai pagrįstų nekintamumą ir absoliutumą. Kokia gi čia prigimtis, jei ji keičiasi nuo ekonominių ar kultūrinių sąlygų? Todėl natūraliai norisi suklusti: ar aplamai yra toks dalykas kaip prigimtinė teisė?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą