Naujausios apklausos duomenimis, Lietuvos gyventojai grimzta į pesimizmą. 55 proc. gyventojų mano, kad šalies ekonominė situacija tik blogėja. 33 proc. mano, kad tokia situacija per metus dar pablogės. Vadinasi, piliečių pesimizmas jau artėja prie kritinės masės. Ir tas pesimizmas tik iš dalies priklauso nuo lietaus, šalto oro ar kitų pašalinių, žmogų dirginančių veiksnių. Na ir ko dirgintis, jei už langų pavasaris? Tačiau net ir pavasaris „ne prie ko“.
Kodėl tokie tapome? O kuo gali tapti žmogus, dešimtmečius klausantis politikų pažadų, plepalų. Ir matantis, kaip tas plepalas in vitro išvirsta in vivo. Ar turime bent vieną politiką, nežadantį mums šviesios ateities? Priklausomai nuo asmeninio amžiaus keliaujame į tą šviesiąją ateitį nuo sovietinių partijos suvažiavimų laikų. Kaskart tikėdamiesi, kad kada nors bus lengviau. Kažką pavysime ir pralenksime.
Ar mes kalti, kad taip audringai, viltingai atkūrę savo valstybę priversti laipsniškai nusivilti savo bendrapiliečiais. Taip jaunatviškai ir energingai deklaravusiais patriotizmą, atsakomybę, bet tuos idealus pamiršusiais. Melas dabar vadinamas rinkimine agitacija. Pažadų nevykdymas vadinamas valdančiosios koalicijos konsensusu. Valstybės skolos vadinamos valstybės finansų stabilizavimu. Emigracija - natūraliu darbo jėgos persiskirstymu Europos Sąjungos teritorijoje. Tradicinė šeimos samprata laikoma atsilikėlių kliedesiu. Vagystė - mokėjimu gyventi. Senas žmogus - „Sodros“ našta, o jaunas žmogus - „krepšelis“. O pilietis, dar nebijantis viešai reikštis, laikomas penktąja kolona ar anarchistu. Griaunančiu valstybės pamatus.
Tad ko stebėtis, kad daugėja pesimistų? Ekonominis žmonių pesimizmas yra tik dvasinio pesimizmo atspindys. Žmonės, kuriuos vienu metu žlugdo ir buitis, ir būtis, nespėja pagal valdžios ir ES komandas keistis. Žmogus tiesiog susigūžta, tarsi kalinys konclageryje, ir džiaugiasi, kad jo dar nešturmuoja naujieji konclagerio prižiūrėtojai antstoliai. Daugumai nuskurdusių žmonių didžiausia baimė - į pašto dėžutę įmestas lapelis. Su dar viena komunalinių mokesčių sąskaita. Kai žmogų ima terorizuoti karšto ir šalto vandens skaitikliai ar elektros kilovatvalandės, jis net ir savo bute nesijaučia saugus. Jis nuolat jaučiasi kaltas. Prieš valdžią, komunalininkus, kaimynus.
Žmogui įteigtas kaltės jausmas. Kad nepakankamai susiveržė diržą. Kad yra pensininkas. Kad yra bedarbis. Kad valstybė moka už jo mokslus, tačiau vis vien ruošiasi iš čia emigruoti. Kad svajoja apie emigraciją ir ruošiasi čia palikti senus tėvus. Kad per mažai gimdo. Kad per daug gimdo. Kad yra ligonis ir gauna kompensuojamųjų vaistų. Kad ne už tuos balsuoja. Kad yra slaptas „tinginys“, boikotuojantis darbdavį, todėl vertas tik minimaliausio atlyginimo.
Kaip optimizmui skleistis, jei žmogaus buitis ir būtis metodiškai žlugdoma? Jei valstybė traktuoja piliečius kaip slaptus priešus? O už laikiną piliečių optimizmą yra atsakingi priešrinkiminiai partijų fokusai. Štai tada ir pabūsime nepesimistais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą