Ar Lietuva - valstybė?.

Žinau, žinau - turime konstituciją, himną, valstybinę vėliavą, Seimą... Beje, visus tuos atributus turėjo ir Tarybų Lietuva, bet kažkodėl niekas, išskyrus nebent dabartinį premjerą, nenori to tvarinio laikyti valstybe.
Sakote - dabar turime prezidentą? Nenoriu nieko blogo pasakyti nei apie esamą, nei apie buvusius prezidentus, bet kiek yra valstybių, neturinčių tokių pareigūnų, bet tai nemenkina tų valstybių statuso. Kita vertus, kiek pasaulyje mergaičių ir berniukų žaidžia karalaites ir princus, net ir karūnas užsidėdami, bet kur šiandien jų "valstybės"?!
Yra ir dar vienas valstybę reprezentuojantis simbolis - valstybinė lietuvių kalba. Bet koks džiaugsmas iš to valstybinio gimtosios kalbos statuso eiliniam lietuviui, jei jis ta valstybine, gimtąja, kalba be vertėjo negali susišnekėti su nuosavu kompiuteriu?!
Gal mūsų valstybiniai simboliai nuvertėjo dėl to didžiojo valstybės ir tautos žygiavimo į Europą? Ten vos ne ant kiekvieno kampo šaukiama, kad tautinė valstybė - tai XX a. atgyvena. O kai kurie liberalai ir pačią valstybės instituciją ragina sumenkinti iki policijos departamento lygio ir funkcijų.
Sutikite, yra dėl ko susirūpinti - valstybė esame ar kažkoks kažkieno kraštas. Pakraštys... Kaip paaiškinti tą faktą, kad sovietų valdžia finansavo gausų būrį lituanistų, etnografų, tautodailininkų, kad jie saugotų, puoselėtų, ugdytų... ir gintų nuo svetimybių tautinę kultūrą ir kalbą, o visuomenė šitą veiklą rėmė ir jai pritarė? Dabar gi nepriklausoma valstybe vadinamoje Lietuvoje stokojama ir lėšų, ir valdininkų uolumo, ir visuomenės pastangų tam, kad valstybinė kalba būtų pagarbinta ne vien valstybės įstatymuose, bet ir valstybės gyvenime. Kodėl rusiškai besikeikiantys buvo ir tebėra smerkiami, o tuos pačius nešvankius žodžius veblenantys angloamerikietiškai yra atlaidžiai toleruojami? Nejaugi tik todėl, kad anglai ir amerikiečiai valgo gardžiau ir rengiasi prašmatniau nei rusai? Ak, kaip sakydavo Aukštųjų Šimonių Evė! Ak, kokie mes miesčionys, kokie amžinai viskuo nepatenkinti ir verkšlenantys provincialai...
Yra dar vienas tikros, modernios valstybės požymis: valstybiniai interesai. Juos visiems po nosimi kaišioja kiekviena save gerbianti valstybė. Ir ne tik JAV su Rusija ar Irakas su Kinija, bet ir mažutėlis Liuksemburgas ir net savo valstybiniuose simboliuose pasimetusi Baltarusija... Tik Lietuvos valstybiniai interesai niekaip negali išsirutulioti... Juk ėjimo į Europos Sąjungą dėl to, kad mūsų renkama valdžia nenori ir nemoka rūpintis savo visuomenės saugumu ir gerove, o nori tuos rūpesčius perkrauti ant ES institucijų pečių, net ir norėdamas nepavadinsi valstybės interesais.
A. Bukauskas, viešojo administravimo specialistas, specialiai žvalgė valdžios elito ir jo vykdomos politikos gelmes, norėdamas suprasti, ar mes, visuomenė, "iš tikrųjų esame didžiųjų valstybių vykdomos politikos ir ekonominių procesų įkaitai, ar viską lemia savos valdžios nekompetencija ir nesugebėjimas tvarkytis savo šalyje".
Iš tų gelmių išniro gana netikėta geopolitinė ir ekonominė kompozicija - vizija, kai fizine Lietuvos apsauga rūpinsis NATO, politinis vadovavimas ir įstatymai bus nustatinėjami iš Briuselio, o ekonominio saugumo garantu, susiglėbusi Lietuvos naftos ir dujų įmones, tapo Rusija... Mūsų tėvai ir protėviai sakydavo, jog vaikas tarp dviejų auklių lieka be galvos, o moderniosios Lietuvos kūrėjai įkiša savo valstybę tarp trijų auklių, ir visiems žada rojų žemėje!
O kol Lietuva neranda savųjų valstybinių interesų degančių durpynų dūmuose, Rusijos diplomatai, įvairaus rango politikai darbuojasi atkakliai ir metodiškai, lyg geniai kaldami į ES pareigūnų galvas mintį, jog priimant į ES Lenkiją su Lietuva, svarbiausi yra ne tų valstybių, o Rusijos interesai.
Tiesiog graudžiai gražu skaityti Rusijos interesų gynėjų samprotavimus apie tai, kokią reikšmę tautos patriotinės sąmonės ugdymui turi valstybės teritorijos šventumo, neliečiamumo principai. Gražu, kad jie (ne taip, kaip sueuropėję lietuviai) nesidrovi rūpintis valstybe, tauta, patriotizmo ugdymu, nors Europoje dabar madinga smerkti ir patriotizmą, ir tautiškumą, ir pačią tautinės valstybės idėją.
Populiarus Rusijos politologas A. Duginas teigia, jog teritoriniai klausimai yra labai rimti, nes "bet kurios, mažos ar didelės, nacijos patriotinė sąmonė formuojasi ant teritorijos suvokimo pagrindo: šiuo atveju erdvei yra priskiriama sakralinė, šventumo reikšmė. Todėl kalbos apie tai, jog negalima atiduoti arba jog reikia atsikariauti kažkada atimtą pelkę, salą, dalį upės ar upės kranto, kurie galbūt praktiškai yra nereikšmingi, savyje turi didžiulį tautos nuotaikas, emocijas mobilizuojantį potencialą. Taigi egzistuoja sakralizuotas valstybės teritorijos supratimas."
Politologui gražiai antrina politikas, Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Konstantinas Kosačiovas, kuris, mėgindamas paaiškinti, kodėl Rusijai taip svarbu Europai primesti jai, Rusijai, palankų Kaliningrado problemos sprendimą, sumaniai išnaudoja tarptautinį kontekstą ir kitų šalių patyrimą.
Pareiškęs, jog "bet kuri valstybė visais laikais teisinį vakuumą (o Kaliningrado srities teisinis statusas labai ir labai neaiškus. - J. L.) išnaudoja savo naudai", primygtinai ragina savo kolegas: "mums reikia mokytis ir iš Ispanijos, ir iš Anglijos, ir iš Europos Sąjungos, kaip reikia kietai ir nuosekliai ginti ir įtvirtinti savo teritorinį vientisumą tam, kad ateityje nebūtų kur kas rimtesnių problemų."
Graudu iki ašarų, kad štai vis dar didelės ir įtakingos Rusijos valstybės politikos kūrėjai nelaiko tuščiu ar nereikalingu dalyku mokytis iš kitų valstybių patirties ir perimti, jei jau ne tai, kas geriausia, bent tai, kas savajai valstybei reikalinga. Jiems vis dar rūpi, kaip mobilizuoti tautą, o ne pavienius oligarchus ar partijukių lyderius, o pas mus į visa tai abejingai numojama ranka: ateis dėdė Semas ar dėdulė Ivanas ir viską sutvarkys!
Jau minėtas Viešojo administravimo specialistas A. Bukauskas taip tiesiai šviesiai ir aiškina, jog mums visiems reikia klauptis ant kelių ir melstis, kad Lietuva kuo greičiau būtų priimta į Europos Sąjungą, mat, tik įstojus į ES, šalis bus valdoma pagal kitus, kur kas aukštesnius standartus ir reikalavimus!
Gerai, kad nors kelius turime: ant jų jau tiek dešimtmečių klūpojome prieš lenkus, prieš vokiečius, prieš rusus, prieš savo valdžios gobšumą ir nekompetenciją! Tai kodėl nepaklūpojus ir prieš ES, kurios sistemoje, kaip tvirtina išmanantys žmonės, sąžiningai (oi, kaip norisi sąžiningo darbo!) dirbant kaip galint didesnė dalis gyventojų pradeda gyventi geriau - priešingai nei šiandienos Lietuvoj, kur geriau gyventi nusipelno tik vienas kitas.
Su šita reikalo puse daugmaž aišku. Tik neaišku, ar, prieš įsijungdama į ES, Lietuva yrabuvo valstybė, ar tik žaidžia valstybę?

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder