Ar galima projektuoti sveikatą?

Ar galima projektuoti sveikatą?

Neseniai išleistame vieno seniausių pasaulio žurnalų „Lancet“ numeryje mano dėmesį patraukė tai, kad vėl grįžtama prie temos – kaip miestai veikia juose gyvenančių žmonių sveikatą. Miestai yra teršalų, triukšmo, nusikaltimų vieta. Aibę blogybių galima vardinti ir toliau. Bet kažkodėl žmonės vis labiau keliasi čia gyventi, nežiūrint į visus vardintus trūkumus. Europoje beveik keturi penktadaliai visų gyventojų gyvena miestuose, greitai mūsų žemyne liks tik miestai ir priemiesčiai, nes vietos kitam gali ir nebelikti.

Nesunku atrasti tuos dalykus, kurie skatina žmones keisti savo gyvenamą vietą: galimybės gauti išsilavinimą, darbą, gydymą, socialinį bendravimą, dalyvauti pramogose ar kultūros renginiuose miestuose yra nepalyginimai didesnės. Todėl situacija tarsi atsidūrus tarp kūjo ir priekalo. Žmonių sankaupos kartu su triukšmu, teršalais, pjautynėmis ir taip toliau, o galimybės pragyventi geriau ir laimingiau čia žymiai didesnės. Jau dabar pasaulio miestuose gyvena dauguma žmonių. O 2050 metais jų bus per 70 proc., arba 10mlrd.

Nebūdamas dideliu miestų planavimo išmanėliu, galiu tik pabrėžti, jog sisteminis to darbo variantas pasaulyje yra retas. Tiesa, gatvių bei kitų komunikacijų tinklas vystomas racionaliai, didieji miestai susirūpinę ekologiškumu dėl transporto ar pramonės taršos ir panašiai. Aišku, idealus variantas, kai viskas numatoma iš anksto, toliau raida vykdoma kryptingai. Deja, to niekur pasaulyje beveik nebūna. O ir Klaipėdos miesto vadovai tvirtina naują strateginį planą, todėl apie tai pasakysiu kelias pastabas. Viena, ką galiu pabrėžti dabar, kad dauguma miestų projektuojami taip, tarsi gyventojai yra 30-40 metų amžiaus ir gana atletiško sudėjimo. Vaikų, neįgaliųjų, senolių juose lyg ir neturėtų būti. Jei atsiras, tai „valdžia“ pradės galvoti. Aišku, kad tai ne tik pačių architektų problema – yra visokie normatyvai, kurie labai lėtai keičiami.

Antra pastaba, deja, skirta planavimui. Pažiūrėjęs į naujausią strategiją vėl galiu pakartoti A.Gedučio mintį – Klaipėdoje žmonių nėra. Yra gatvės, vandentiekis, kanalizacija, transportas ir apšvietimas, tačiau visai negalvojama, kur turi gyventi senoliai (o tai strateginis klausimas), ar triukšmas leis gyventojams išsimiegoti (o tai strateginis klausimas), ar aplinkos dulkės nesukels plaučių ligų (o tai strateginis klausimas). Galų gale ir vienišų ateitis yra globali problema. Planuoti miestą – vadinasi, planuoti žmonių veiklas. Vaikų, paauglių, dirbančiųjų, senstančių, vyrų bei moterų... Miestas yra priemonė jų laimingam gyvenimui. Vadinasi, priemonė turi būti pritaikyta prie skirtingų žmonių poreikių ir tai yra planavimo pagrindas. Tačiau tai mano nuomonė.

Miestas yra vieta, kurią žmonės keičia – gerina arba blogina: stato namus bei gamyklas, tiesia gatves ir vandentiekius bei kanalizacijas. Nuo šio darbo rezultatų priklauso gyventojų galimybės tenkinti savo miego, valgymo, judėjimo, darbo ir poilsio poreikius. Miestas gyvena iš miestiečių ir miestiečiams. Pajamos, kurios patenka mokesčių bei dotacijų pavidalu, yra tas ekonominis pamatas, kuris leidžia ne tik tenkinti poreikius, bet ir vystytis. O vystymosi garantas – numatymas, kas ateityje bus patrauklu esantiems ir būsimiems gyventojams, arba geras planavimas.

Paimkim vieną pavyzdį. Automobilių kelių ar gatvių planavimas turi remtis nuostata, kad benzininis variklis gadina žmonių sveikatą tiek tarša, tiek triukšmu. Vadinasi, jį reikia traktuoti kaip blogį, tiesa, neišvengiamą. O žmonių judėjimą (vaikščiojimą) reikia pripažinti gera sveikatos palaikymo priemone, vadinasi, miesto gyventojams turi būti sudaromos sąlygos nuolatos judėti, turi būti patogios gatvės, parkai ir pan. Gatvių ir kelių tinklas mieste sudaro sąlygas kaip ir susirgti, taip ir išvengti kvėpavimo ir plaučių ligų. Taigi miesto planavimą reikia pripažinti ligų prevencijos galimybe. Atkreipiu dėmesį į tai, kad architektai-miesto planuotojai daro tiesioginę įtaką neužkrečiamų ligų didėjimui ar mažinimui. O jei pagalvotume apie parkus ir pramoninę taršą arti miegamųjų rajonų, tai nustatytume, jog „geras“ projektas mažina plaučių ir kvėpavimo ligų kiekį 20-30 procentų, o tai visai nemažai.

Tokių spręstinų problemų daugybė. Sakykim, tas pats „sėslumas“. Žmonės, kurie gyvena miestuose, labai daug praleidžia uždarose patalpose, kuriose nejuda: namie guli, darbe sėdi. Biurų darbuotojų skaičius nuolatos auga, kompiuterinės technologijos vis labiau „pririša“ prie ekrano. Dėl to nuolatos auga storulių skaičius. Jei anksčiau tai labiau buvo matoma žiūrint į vyresnes moteris ar vyrus pavasarį, tai dabar matavimai atskleidžia, kad ir vaikai, visai ne jaunuoliai, jau turi antsvorio. Dviračių takai, riedučių parkai, baseinai ir sporto įrenginiai kieme, prie namų gali gerokai sumažinti problemos mastą ar net ją pristabdyti. Tai, beje, sprendžiama miesto planavimo priemonėmis.

Klaipėda jau ne vienus metus yra Sveikų miestų judėjimo narys. Pasaulio sveikatos organizacija jau pripažino miesto planavimą sveikatinimo faktoriumi. Belieka tai suprasti miesto politikams, kurie dar neabejingi miesto ateičiai. Demagogų pilna – mąstančių mažai.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder