Apie šunis pliaže

Nusiavę kurpes klampojome sudiržusiomis kojomis per įkaitusį smėlį. Greta bidzeno ir mūsų Gaurius, didelis, plėšrus ir pavojingas šuo. Laimei, jis pats to nežinojo.

Iki to lemtingo vakaro.

Ant smėlio patiesę gūnią sukritome ant jos ir iš krepšio ėmėme traukti vakarienę - dėšrą, pomidorus, raugintus agurkus, kietai virtus kiaušinius, silkę, kalafiorus, lašinius ir zelcą. Išsitraukiau ir bonką gaivos, vandens ir braškių sunkos.

Gaurius ramiai drybsojo greta, galvą ant letenų pasidėjęs.

Kirtome mudu su Etme atsineštąsias gėrybes, net ausys linko. Vieną kitą kąsnelį ir Gauriui numesdavome.

Tada į pliažą ir jaunikaičių grupelė atėjo. Gūnią pasitiesė, iš kelnių išlindo ir lapatai vienas paskui kitą į jūros bangas. Purslai tik patiško.

„Gražus jaunimėlis”, - galvą palingavo Etmė, klausydamasi jaunuolių krykštavimo.

Neiškentusi ji nusimetė viršutines drapanas ir likusi vienu kombinuku įbrido į maloniai vėsią Baltiją.

Jaunikaičiai grįžo į krantą ir išsyk pasigirdo atkemšamų bonkų pokšėjimo, skysčio kliuksėjimo ir griausmingo riūgčiojimo garsai.

Po kelių minučių berniokai grįžo į jūrą ir bėgdami apstumdė iš vandenų išbrendančią manąją Jūratę, anot Maironies.

Pamislyjau, kad atsitiktinai.

Klydau.

Grįžę iš vandens ir vėl prisikliuksinę atsineštojo skysčio bernai jau sąmoningai ėmė laidyti nepadorius juokus Etmės, mano ir Gauriaus adresu. Jie minėjo Etmės kombinuką, jos kūno formas, jiems užkliuvo manasis ūgis ir Gauriaus plaukuotumas bei šunies galvos didumas.

Neiškenčiau ir mandagiai paprašiau liautis.

„Būkite tokie malonūs, palikite mus šventoje ramybėje”, - tarstelėjau.

Tai buvo klaida, prilygusi žibalo kliūstelėjimui į liepsną.

„A girdi, ką yra?”- griausmingai sumaurojo vienas diktas bernas ir pakilęs nuo gūnios žengtelėjo mūsų link. Juo pasekė ir kiti, menkesnio sudėjimo dvasnos, paragavę ugningojo skysčio ir pasijutę galiūnais. Jei ne broliais Klyčko, tai jau tikrų tikriausiais didžbaliais.

Sugniaužiau sudiržusias rankas į kumštes. „Dabar teks muštis”, - dingtelėjo. Pasigailėjau, kad neatsinešiau grėbliaus, o palikau jį pievoje.

Vaikėzai svirduliuodami pripėdino prie mūsų gūnios. Per arti, pagalvojau, nes tie akivaizdžiai peržengė ribą, kurią Gaurius instinktyviai laikė savo teritorija.

Dar vienas žingsnis ir manasis šunie iššiepęs iltis šoko ant diktojo berno ir įsikibo į jo ranką. Bernas subliovė, jo sėbrai skriuksėjo ir pasklido į visas šalis. Bernas kratė ranką, o Gaurius tvirtai laikėsi į ją įsikibęs iltimis. Net kraujai taškėsi.

Netoli buvusios kažkokios plerzos ėmė rinkti savo išperas į krūvą ir klykti, kad negalima šunų vestis į pliažą. Iki tol alų siurbčioję ir smagiai krizenę nupezę diedai joms pritarė ir siūlė kviesti įgaliotinį, kad nušautų manąjį Gaurių. Greta jų sėdėję komjaunuoliai puolė mus užpuolusiam dičkiui į pagalbą. Šuo paleido berną ir iššiepė iltis komjaunuoliams. Tie išsyk nutilo ir pasekė alų siurbčiojusių diedų pavyzdžių - nuskuodė į kopas.

Pakviečiau Gaurių, įlindau į kelnes ir su Etme susrinkę savo išėdas bei susivynioję gūnią grįžome į ganyklą.

Gaurius ramiai bidzeno greta.

Vėliau sužinojau, kad šunis į pliažą vestis draudžiama.

Tokiam atsakau - o ką būčiau daręs, jei nebūč atsivedęs savojo Gauriaus? Po tokio nutikimo kitą sykį į pliažą eisiu ne tik šunimi vedinas, bet ir dvivamzdžiu nešinas.