Apie klozetų laižymą, debilus ir pasaulio bambas

Apie klozetų laižymą, debilus ir pasaulio bambas

Netikėčiausi dalykai atsiveria nestandartinėse, ribinėse, arba ekstremaliose situacijose. Kasdieniniame gyvenime geriausias, blogiausia šio žodžio prasme, pavyzdys, yra skyrybos, kada sutuoktiniai iš savo dvasinio lobyno ištraukia tokį arsenalą savybių savo antrajai pusei apibūdinti, kad net teisėjams oda šiurpsta.

Paradoksalu, bet kasdieninis gyvenimas būna ne kasdieną. Gyvename, gyvename ir, žiūrėk, vieną dieną kasdienybė baigiasi, prasideda tai, kas griauna visus mūsų planus, varo žmonėms baimę, sėja neviltį.

Tada visi, net tie kurie dar neseniai keikė ir kitaip koneveikė tą nuobodžią, skurdžią ir neteisingą kasdienybę, trokšta vieno – kad tik greičiau ji grįžtų.

Visai, kaip toje liaudies dainoje – „...sugrįžk, kvietkeli tu brangiausias.“

Ir po mūsų visų: nuskriaustų ir klestinčių, nelaimingų ir laimingų, apgautų ir apsigavusių, nusivylusių ir vilties nepraradusių, optimistų ir pesimistų, vieningų pastangų, ta kasdienybė dažniausiai grįžta.

Visos šitos tirados svarbiausi žodžiai yra – „vieningų pastangų“! Kitus galima iš sakinio išmesti lauk, nes šiandien tik vieningos pastangos, vieningas veikimas, gali mus sugražinti į tą, tokią netobulą, tokią neteisingą, bet dabar tokią mielą it trokštamą kasdienybę.

Deja, būtent tos vienybės, bendrų pastangų ir susitelkimo mums labiausiai ir trūksta.

Ir ne tik Lietuvoje.

Štai viena niekaip be dėmesio negalinti išsiversti moteris socialiniuose tinkluose rodo, kaip laižo... klozetą - nieko nebijau, man visokie virusai „nafik!“.

Ir ką? O, gi, dešimtys tūkstančių susižavėjusių sekėjų, pasiruošę ne tik pakartoti nuo proto nušokusios moteriškės performansą, bet ir „kaką“ ėsti, kad tik kas pastebėtų ir „palaikintų“.

Ir ką tu jiems padarysi? Belieka tik galvą palinguoti ir palinkėti gero apetito!

Arba, štai keltas iš Kylio į Klaipėdą.

Debilų gauja (neatsiprašau, nes nesijaučiu įžeidęs), siautėja laivo denyje, glėbesčiuojasi, bučiuojasi, geria iš vieno butelio, demonstratyviai kosėja ir skrepliuojasi, o keltui prisišvartavus, tyčiojasi iš pasienio kontrolės pareigūnų, kvėpuoja jiems į veidus, rėkia, kad esą jie yra bailiai ir „panikieriai“.

Ir ką tokiems balvonams pasakysi, gal, kad yra nepilno proto? Bet vis vien nesupras - juk silpnapročiai!

Štai iš ligoninės dingsta įtariamas užsikrėtęs koronavirusu.

Skelbiama paieška, ant kojų sukeliama policija. Pabėgėlis randamas pas savo mamytę.

Policijos pristatytas į ligoninę aiškina, kad čia prastas maistas ir gyvenimo sąlygos, palatoje nėra televizoriaus ir, apskritai, nuobodu.

Tad ir išlėkė pas mamytę, kur ir maistas geresnis ir televizorius yra.

Na, ir kas, kad mamytę galiu užkrėsti mirtinu virusu, bet už tai skaniai pavalgysiu ir televizoriaus iki soties pažiūrėsiu!

Sakote iš kur toks egoizmas, toks nejautrumas artimiausiems žmonėms? Taigi, pasiteiraukite mamytės!

Grįžta iš Šiaurės Italijos sutuoktinių pora. Savo automobiliu. „Leksusu!“. Pora labai šiuolaikinė, keliaujanti ir tą savo pomėgį plačiai demonstruojanti.

Vieni iš tų, kurie žurnalistės paklausti apie pomėgius entuziastingai ir emocingai atsako: kelionės, kelionės, kelionės ir dar kartą kelionės!

Na, ir tegul. Bet žmonės keliauja ne tik, kad keliautų, bet, kad šį bei tą pamatytų, o pamatę taptų kitokie, visų pirma protingesni, atsakingesni, gal net išmintingesni...

Bet, kur tau! Vietoje to, kad grįžę karantinuotusi tą pačią dieną, pradeda lankyti pažįstamus (mat, būtina juos apšviesti neužmirštamos kelionės įspūdžiais), vakare restorane švenčia gimtadienį, kitą dieną lankosi pas odontologą.

Visko per akis. Ko ne aukštuomenės, atleiskite, diduomenės, gyvenimas! Tačiau, kaip nuo tokios „diduomenės“ apsiginti aplinkiniams?

Neteisinga šita mano formuluotė, reikia rašyti ne kaip mums apsiginti, bet kaip tokius veikėjus policija turi apginti nuo visų mūsų rūstybės.

Tada ir kiti, apkvaitę nuo kelionių ir didybės, bei maną esantys aukščiau visuomenės, suvoks nesantys pasaulio bamba.

O čia jau diversija! Kažkoks žmogėnas internete prisistatęs Marijumi ir net „savo“ nuotrauką patalpinęs siūlė visiems įsigyti apsauginių kaukių po vieną ir pakuotėse po 50 vienetų Vienos kaina – euras.

Sakytum sukčius, siekiantis pasipelnyti iš žmonių nelaimių.

Tačiau, tai ne paprastas žulikas, tai diversantas nurodantis, kad dirba ne kur nors (kodėl ir kam iš viso reikia nurodyti), bet nūnai didžiausią ir sunkiausią krūvį tempiančioje Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.

Tikslas aiškus – sukelti sumaištį ir paniką, pasėti nepasitikėjimą.

Ir iš dalies pasiekė. Internetiniai portalai kupini pasipiktinusių žmonių komentarų apie netvarką ligoninėje, vadovų negebėjimą kontroliuoti situacijos...

Greta pasipylė ir šalutiniai reiškiniai, visokie smerkimai, abejonės vyriausiojo gydytojo ir miesto mero veikla, vieniems nepatinka tas, kitiems anas, tas per daug kalba, anas kažkodėl tyli, meras su „Volvo“, automobiliu važinėja (nepatinka, tai nupirkite brikelę ir arklį), rūpinasi tik savo reitingais...

Taip ir norisi paklausti, ko dar trūksta iki mano čia godojamos vienybės? Paprasto padorumo! Tik tiek.

Apie tą paprastą padorumą nesusimąsto ir politikai. Štai vienos didelės partijos vadas tiesiai šviesiai pareiškė, kad S. Skvernelis ir sveikatos apsaugos ministras A. Veryga privalo atsistatydinti.

Naujiena, tiesą sakant, ne iš naujųjų, apie tai jis kalba jau ketvirtus metus ir niekas labai dėmesio į tai nekreipia. Tačiau šį kartą sudomino minimo politiko formuluotė.

Pasirodo, kad abu privalo atsistatydinti dėl to, kad jais nepasitiki visuomenė.

Iš kur, kas atliko tyrimus, juoba, kad paskutiniai visuomenės apklausos rezultatai rodo, kad tais, ujamais iš darbo, pasitikima kur kas labiau nei aršiuoju politikieriumi. Bet argi tai svarbu.

Tikslas juk buvo ne atstatydinti, o visuomenę sukiršinti ir supjudyti. Kaip matėsi iš atsiliepimų – pavyko!

Tokių, skleidžiančių nesantaiką, erzinančių ir taip įsitempusią, nerimu persunktą visuomenę, netrūksta ir kitur.

Visokie vieši pareiškimai, kategoriški reikalavimai ką ir kaip daryti, ko nedaryti, ką išvyti lauk, kas kokį postą turi užimti, pilasi kaip vanduo iš lietvamzdžio.

Tokie „žinovai“, dažniausiai ir neturi jokio supratimo nei apie epidemiologiją apskritai, nei apie epidemijos valdymą konkrečiai.

Jiems svarbiausia pasižymėti, ką tai pamokyti, parašyti kokį viešą laišką, į šuns dienas išdėti valdžią, paskleisti gandus, ar kitokias pramanas apie miesto vadovus...

Pasisekimas garantuotas, juk klaidų padaryta: delsimas, biurokratiniai barjerai, nelankstumas, operatyvumo stoka...

Tačiau, ar jų buvo galima išvengti, padaryti geriau, greičiau, tiksliau, dabar niekas negali pasakyti. Juk net dėl Sveikatos apsaugos ministerijos 200 milijonų rezervo fondo dar prieš mėnesį valdžiai buvo ugnimi svilinami padai. Dabar jau labai tyliai tylima.

Tai gal, jei ko nors nežinome, patylėkime ir mes, juk galvas nukapoti ir medalius išsidalinti bei reitingus pasikelti spėsime po visko.

Jei tik to visko sulauksime.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder