Apie gyvenimą prieblandoje

Apie gyvenimą prieblandoje

Mokslas seniai įrodė, kad šviesa veikia žmogų teigiamai, kelia nuotaiką, veja šalin blogas mintis, yra vitališkumo šaltinis. O tamsa, atvirkščiai, yra prastos nuotaikos, dažnai peraugančios į depresiją, slogumo, prislėgtumo ir kitų negerų dalykų, veikiančių žmogaus psichiką, priežastis.

Mums, skirtingai nei pietinių kraštų gyventojams, pusę metų tenka gyventi prieblandoje, o ir atėjus šiltesniems orams, saulė lepina toli gražu ne kiekvieną dieną. Pripratome, ir retas dėl to labai išgyvename, tačiau pasitaikius progai su malonumu traukiame į pietus pasimėgauti šviesa ir saule. Kai apie tai pamąstai, logiškai peršasi paprasta išvada, kad turime stengtis, jog mūsų kasdieniniame gyvenime būtų kiek galima daugiau saulės ir šviesos. Tačiau pažiūrėkime, kaip mes elgiamės tikrovėje.

Persmelkianti prieblanda

Atsikelia šeima į naują butą. Vyras, dažniausiai vadovaujamas žmonos, tuojau pat po langais pasodina keletą medžių ir krūmų. Šeimos moterys ant palangių pristato vazonų su gėlėmis, paskui papuošia kambarius dieninėmis, galiausiai - naktinėmis užuolaidomis. Trumpai sakant, padaro viską, kad kambariuose būtų kuo didesnė prieblanda, kuri augant medžiams pamažu virsta tamsa. Taip ir gyvena: namuose - prietema, darbe, kur nors pusrūsyje įsikūrusioje laboratorijoje ar kontoroje, - blausa, geriausiu atveju - dienos šviesos lempos.

Dabar pasakykite, iš kur bus gera nuotaika, puikus ūpas, energija, jei beveik visą dieną pratūnai prieblandoje, jei saulės šviesą matai tas keliolika minučių, kurias praleidi autobuse arba automobilyje grįždamas namo. Aišku, jei neužtamsinti jo stiklai. Tad nereikia stebėtis, kad visa ta prieblandoje skęstanti aplinka, kažkur prietemoje judantys ir kažką kalbantys žmonės suformuoja atitinkamą nuotaiką ir santykius su realybe. Ir taip kasdien nuo besaikio politikavimo, nuo įtampos darbe, nerimo dėl artimųjų, mažų atlyginimų ir didžiulių kainų perkrauta žmogaus psichika dar panardinama į viską persmelkiančią prieblandą.

Kai vieną kartą šiaip taip pavyko įkalbėti žmoną atsisakyti užuolaidų, kurios sugerdavo didelę dalį šviesos, patenkančios į kambarius pro ganėtinai mažus seno namo langus, kaimynai ilgainiui pradėjo teirautis, kiek laiko dar remontuosiu butą. Pastebėję mano nustebimą ir išgirdę atsakymą, kad jokio remonto jau penkerius metus nedarau ir artimiausiu metu nesiruošiu daryti, iš karto pasiteiraudavo: "O kur užuolaidos ant langų?"

Stereotipas, atkeliavęs dar iš tų laikų, kai užuolaidos buvo ne tik svarbi skurdžių mūsų butų interjero detalė, bet ir prestižo, visuomeninio statuso reikalas, išliko iki šiol.

Žmonės dažnai net nesusimąstydami, tiesiog iš inercijos elgiasi taip, kaip jų tėvai ir seneliai - kiek galima smarkiau užtamsina aplinką taip patys save pamažu stumdami į depresijos ir irzlumo žabangus. Negaliu teigti, kad nekokybiška aplinka yra vienintelis blogo ūpo ar net depresijos sukėlėjas, bet kad tai yra viena pagrindinių šios sunkios ir ilgai gydomos ligos priežasčių, medicina neabejoja jau daugiau nei šimtą metų.

Aišku, juokinga ir kvaila būtų viską suversti užuolaidoms. Tai - tik vienas paprastas pavyzdys, iliustruojantis, kaip mes patys to nenorėdami šviesą keičiame į tamsą, linksmumą - į šiltus santykius naikinantį niūrumą.

Visas mūsų gyvenimas persmelktas prieblandos, pradedant nykia aplinka, pilkomis namų sienomis ir baigiant juodais mūsų rūbais. Lyg visą laiką kažką laidotume.

Žaliasis miesto rūbas

Užsienyje kartais tenka gėrėtis architektūra. Viskas matosi: spalvos, erkeriai, pilonai, visokios klasicizmo, baroko, gotikos ar ampyro grožybės. Tokio prieinamumo priežastis labai paprasta - architektūros niekur neužgožia medžiai. O pakviestas į namus negalėdavai atsistebėti bute tvieskiančia šviesa. Kambariuose - jokių interjero detalių, trukdančių patekti į juos šviesai, o už langų - tik žemaūgiai medžiai, neužstojantys saulės, ir dekoratyviniai krūmai. Šviesu, jauku, patogu ir jokių skundų, kad trūksta oro ar jis yra tiek užterštas, jog kvėpuoti juo tas pats, kas gerti žibalą.

O mes, įsikabinę į kokį nors teiginį ar idėją, pasiruošę geriau mirti, bet jokiu būdu ne įsiklausyti į specialistų pastabas arba pasižiūrėti, kaip ta ar kita problema sprendžiama kitur. Kad ir žaliasis Klaipėdos rūbas.

Patinka ar nepatinka, bet reikia pripažinti, kad jo padėtis apverktina. Medžiai persenę, drevėti, kamienai papuvę, o kai kur ir visai išpuvę, šakos susivėlę į tokias šiurpulingas lajas, kad net aukščiausios kvalifikacijos arboristai (medžių gydytojai) vargiai ką pakeistų. Nekelia euforijos ir medžių rūšys. Tie, kurie auga dar nuo pokario laikų, apskritai nepritaikyti miestui. Sunkiais laikais, kai nebuvo kito pasirinkimo, sodino juos kur reikia ir nereikia.

Sodinti medžius kur kam patinka negalima net miške, o ką kalbėti apie miestą. Čia ir gyvenamieji namai, ir architektūros paminklai, ir požeminės komunikacijos, kurių pažeidimai gali sukelti itin nemalonių pasekmių. Ne vietoje pasodintas medis sukelia daugiau nepatogumų nei atneša naudos.

Šiandien tikriausiai net didžiausias skeptikas bent tyliai sau pripažįsta, kad J. Janonio ir K. Donelaičio gatvėse nupjovus senuosius medžius ir jų vietoje pasodinus klevus ne tik atsivėrė senoji miesto architektūra (tiesa, baisiai apšepusi), bet ir iš esmės pasikeitė gatvių estetika, pagaliau po daugelio metų gyventojų butus nušvietė saulė.

Nekiltų didelių problemų ir su dviračių takais, jei ne tarp gatvės ir šaligatvio pasodinti medžiai. Deja, sodiname, o paskui baramės, ieškome kaltų, kodėl nei pėstiesiems nei dviratininkams ar riedutininkams ant šaligatvių neužtenka vietos.

Pažvelkime į tas šalis (kad ir per televiziją), kuriose miestų apželdinimo kultūra yra aukštesnė nei pas mus. Ten retai kur pamatysi ant šaligatvio augantį medį. Nesakau, kad visai nėra, bet tikrai ne kaip pas mus, kur medelių sodinimas ant šaligatvių yra lyg ir privalomas dalykas.

Nujausdamas dalies miestiečių nervingą požiūrį į tai, ką parašiau, iš karto sakau, kad Klaipėdoje žalumos reikia daugiau ir įvairesnės, bet augti ji turi ten, kur pridera: kiemuose (žemaūgiai, kad neužstotų žmonėms saulės), skveruose ir skvereliuose, palei upę, parkuose, alėjose, šalia automagistralių, sporto bazių, pramonės įmonių teritorijose bei dykrose, kurios dar daug metų liks neužstatytos.

Be to, Klaipėdoje nėra taip viskas prastai, kaip piešia kai kurie aršūs veikėjai, pristatantys save dideliais gamtos mylėtojais. Miesto teritorijoje yra net trys didžiulės girios (Smiltynės, Melnragės ir Girulių), šalia - marios, jūra, pušynais turėdamas laiko gali nukeliauti iki pat Palangos arba Nidos. Vargu ar tokia prabanga gali pasigirti dar bent vienas Lietuvos miestas. Ir ne tik Lietuvos!

Suprantama, žmonės susigyvena su medžiais, pripranta prie jų, todėl labai audringai reaguoja, kai jie pradedami kirsti. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, medžiai taip pat serga, sensta ir miršta. Tad ir reakcijos į tokius procesus turėtų būti adekvatesnės. Mieste ir žmogui, ir medžiui turi atsirasti ir visada atsiranda vietos, trūksta tik geranoriškumo ir supratimo.

Literatūros pradininko klasiko

Daug šurmulio ir net pasipiktinimo kelia Kristijono Donelaičio aikštė. Jau nuo pradžių, tik pastačius ten paminklą, iškilo problemų. Augančios aukštos liepos kaip magnetas traukė kovus. Kai kurie miestiečiai dar prisimena, kaip tada atrodė skulptūra ir pats skveras. Ko tik valdžia nedarė - ir muziką leido, ir lizdus draskė, ir visaip kitaip baidė, kol sumažėjus paukščių populiacijai jie patys pasitraukė į ramesnes vietas. Vėliau skverą pamėgo netradicinio gyvenimo būdo ir pigaus vyno mėgėjai. Valdžia vėl kilo į kovą, iškrapštė iš ten nepageidaujamus elementus, ir skveras vėl tapo ramus lyg kaimo kapinaitės. Ir niekam neįdomus. Toks išliko iki šiol.

Dabar medžiai jau paseno, dendrologinė analizė parodė, kad daugelis jų serga, keli - pavojingai pakrypę, o ir kitų būklė, anot specialistų, prasta.

Klasiko paminklas, pagal idėją turėjęs tapti pagrindiniu skvero akcentu, kažkaip savaime ištirpo, tapo sunkiai pastebimas, o važiuojant gatve net neįtarsi jį ten esant. Didžiulių medžių pavėsyje stūksanti skulptūra iš toliau greičiau primena rusų valstietį Ivaną Susaniną, miškuose paklaidinusį lenkų karius, nei kad lietuvių literatūros pradininką.

Skveras tiesiog prašosi rekonstrukcijos, naujo žvilgsnio į tai, kas beviltiškai paseno, ir tik laiko klausimas, kada vieta taps pavojinga žmonėms.

Specialistai sako, kad ten reikia nupjauti senas liepas ir vietoje jų pasodinti tokiam skverui deramų augalų, kurie neužstotų paminklo ir atidengtų už jo nugaros esančius istoriškai vertingų pastatų fasadus. Be abejo, būtina pakeisti skvero dangą, nutiesti naujus takus, sutvarkyti apšvietimą, pastatyti patogius suolus. Trumpai tariant, viską padaryti taip, kad skveras trauktų žmones ne tik per K. Donelaičio gimtadienį sausio 1-ąją, kad į jį galėtų ateiti pensininkai, dabar nuolat besiskundžiantys, jog neturi kur pasėdėti ir pailsėti, mamos su mažais vaikais, kad čia būtų galima jaukiai organizuoti įvairius literatūrinius renginius.

Deja, reikalai iš vietos nejuda, nors skvero rekonstrukcijai labdaros fondas "Žaliuok, mano mieste" yra sukaupęs visas reikalingas lėšas. Negalima pjauti medžių! Ko gero, reikia laukti, kada liepos pradės griūti pačios ar, neduok Dieve, dar ant ko nors užvirs.

Matyt, yra manančių, kad chirurgui amputuoti žmogui koją yra didelis malonumas, nors kiekvienas šiek tiek susipažinęs su medicina supranta, kad tai - kraštutinė priemonė. Tas pats ir su medžiais - nė vienas žaliųjų miesto plotų tvarkytojas savo malonumui medžių nepjauna. Patinka ar nepatinka, nori to ar ne, bet medžius tenka genėti ir pjauti. Ir tikrai tai daroma ne dėl kieno nors užgaidų ar sadistinių polinkių, o dėl to, kad Klaipėda taptų miestu, kuriame žmonėms būtų tikrai saugu, jauku ir miela gyventi.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder