Vis dėlto - tai tik mikroskopinį naudingumo koeficientą turintis griaudėjimas ir tiek. Jeigu jau toji laikinoji komisija, kurią sudarė veik išimtinai valdančiosioms Seimo frakcijoms atstovaujantys seimūnai, p. Skardžiaus problemą (galimą dalyvavimą versle, kartu Seime inicijuojant tam verslui palankią įstatymdavystę) suvulgarino ir apvertė aukštyn kojomis, kažin kuo galėtų būti efektingesnė Lenkų rinkimų akcijos atstovės Ritos Tamašūnienės vadovaujama Seimo Etikos ir procedūrų komisija?
Yra viena menka tikimybė: jeigu vis dėlto p. Tamašūnienei pavyks mokesčių mokėtojų lėšomis ilgiau nei 10 dienų iškylauti kažkur pietiniame pusrutulyje ir ji iš ten sugrįš žvali, atsigavusi ir nusiteikusi kibti į prasmingus darbus (tiesą sakant, nebuvo tai dažnai pastebėta) - galbūt.
Jei vietoje tos iškylos-komandiruotės į religinį renginį teks likti Marijos žemėje, čia tikrinant, ar atitinka lūkesčius "G taškas Vilniuje", šansai - visiškai minimalūs, ir p. Skardžius bus nupraustas dar sykį.
Ir dėl verslo, ir dėl specialių kainų nuomojant jo šeimai priklausančius sklypus, ant kurių suręsti vėjo jėgainių parkai, ir dėl verslo Baltarusijoje.
Dėkui nenumaldomai jėgai, kuri apšvietė interneto portalo "15min.lt" žurnalistų protus ir paskatino Seimo rūsyje esančiame archyve užmesti akį į ligi tol visuomenei neprieinamą laikinosios komisijos p. Skardžiaus klausimu medžiagą.
Dėkui už tai, kad šis profesinis žurnalistų veiksmas leido suprasti, koks farsas buvo atliktas. Nežinia, kas dirigavo ten posėdžiavusiems seimūnams, tačiau akivaizdžiai dirigento asistentas buvo pats p. Skardžius.
Drįstu teigti, kad panašiai baigiasi visi parlamentiniai tyrimai, tarp kurių ir visuomenės politikų valia nuleidžiamas paslapties šydas.
Svarbi pamoka ateičiai: nė vienas tyrimas, kad ir koks jis būtų koktus, kad ir ką nagrinėtų, negali būti uždaras.
Tai principinis klausimas, prilygstantis bent jau kol kas Lietuvoje tvirtai nuostatai, kad šioje šalyje negali būti išankstinės cenzūros.
Lygiai taip negali būti uždarų svarstymų Seime. Ypač tokiais klausimais, kurių sąsajos - su seimūnų verslais, su jais susijusia įstatymdavyste.
Ponia Morkūnaitė-Mikulėniėnė šiame kontekste tikrai nėra tasai asmuo, kurį šiandien žiniasklaida turėtų uždusinti. Ji greičiau yra banalus simbolis savo bendražygių sprendimų ir veiksmų. Žinia, TSLKD atstovaujantys seimūnai dėl kažkurių principinių priežasčių p. Skardžiaus kromelyje nutarė nedalyvauti ir paliko valdantiesiems laisvas rankas paversti apkaltą farsu.
Kaip kažkas taikliai pastebėjo socialiniuose tinkluose, konservatoriai tą procesą (kuriame nedalyvavo) šmaikščiai komentavo viešojoje erdvėje, matyt, taip tikėdamiesi politinių taškų.
Farsu paverstas p. Skardžiaus reikalas, jo kaina visuomenei kainuos daug brangiau nei TSLKD galimai gauti ir negauti taškai kartu sudėjus. Akivaizdu, kad tai ne solidus veiksmas, grįstas prastu skaičiavimu.
Konservatoriai galėjo rasti dešimtis buvimo toje komisijoje būdų bei formų, kad, viena vertus, neišsimėšlintų savo liaunų rankelių, kita vertus, neleistų farsui įvykti.
Suprantu, kad p. Skardžius - ne koks nors Rolandas Paksas. Tačiau mėginu įsivaizduoti, kuo būtų pasibaigusi prezidento apkalta, kurią jo rėmėjai būtų paslėpę nuo viešosios erdvės, o sveikesnės politinės jėgos būtų nusišalinusios nuo proceso ir varžytųsi, kas šmaikštesnis feisbuke p. Pakso apkaltos tema... Bijau, kad nieko gera iš to nebūtų išėję.
Taigi klausimas apie politinę atsakomybę. Ir čia būtina trinktelėti stipriai: TSLKD - pagrindinė opozicinė jėga p. Skardžiaus byloje - susimovė.
Tokia yra pasekmė. Ne konservatorių sterilumas (toliau nuo mėšlo), o didis praradimas yra pasekmė. Nes jie, kaip opozicija, neatliko savo pareigos, palikdami svarbų, taip pat ir jų inicijuotą procesą savieigai, o dabar net gerai neprisimintų, kodėl apsisprendė komisijoje nedalyvauti.
Kas juos prieš tai taip įžeidė. Ir ar tas principinis reikalas šiandien yra vertas p. Skardžiaus veiklos tyrimo (anti)pasekmių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą