Žinomi palangiškiai tvirtos nuomonės dėl pomirtinio gyvenimo neturi

Žinomi palangiškiai tvirtos nuomonės dėl pomirtinio gyvenimo neturi

Vėlinės – tai vėlių diena, laikas, kuomet pagal mūsų protėvių padavimus bei pasakojimus, į gyvųjų pasaulį grįžta vėlės. Tai ir tarpsnis, kai arčiau susieina gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai, o šiuos skirtingus būvius skirianti trapi riba tampa lengviau įveikiama.

Ar žinomi palangiškiai bijo mirties? Ar yra patyrę pranašiškų sapnų ir regėjimų? Ką reiškia jiems Vėlinės?

Sapne regėjo Kristų

„Mirties aš nebijau. Kiekvieno žmogaus išėjimas iš šios žemės- natūralus. Į ją mes atkeliaujame mažyčiai, bejėgiai ir paliekame ją tokie pat. Manau, kad reikia gyventi be pagiežos, kaltinimų, pavydo.

Tuomet bus lengviau. Jei nenešioji užanty akmens kitam – manau, kad ir mirtis atrodys nebaisi.

O ryškesni, pranašiški sapnai, jie yra, egzistuoja,“ – įsitikinęs žinomas Palangos menininkas Vytautas Kusas.

Vyras tiki į pranašiškus sapnus. Anot jų, kai kurie jų buvo tokie, kad pabudus,net šiurpuliai per kūną nubėgo.

„Štai prieš 30 metų, į mano sąmonę įsirėžė vienas ypatingas sapnas. Jo pamiršti iki šiol negaliu. Susapnavau iš jūros išbrendantį Kristų.

Mes lyg ir šnekėjomės. Aš jo paklausiau: „Kristau, kodėl tu toks liūdnas?

O jis man atsakė, kad jį liūdina blogi žmonės. Mano kūrybai labai padeda mano mama, kuri taip pat dažnai lanko mane sapnuose. Matau, kaip ji ateina, pasėdi, patyli,“ – pasakojo menininkas.

V. Kusui kapinės – šventa vieta.

„Galiu į jas eiti net naktį. Čia aš jaučiuosi natūraliai, lankydamas savo artimuosius. Jie tarytum atgyja mano prisiminimuose. Mintimis pasišneku su mama, tėčiu. Pasidaro jauku...Manau, kad mirusiųjų bijoti nereikia, gyvieji labiau pavojingi, daugiau žalos pridaryti gali,“ – sakė palangiškis.

Anot jo, pomirtinis gyvenimas – mūsų vaizduotės padarinys.
„Žmogus šioje vietoje yra tik smulki dulkelė, jis negali suprasti visatos slėpinių. Vėlinės mūsų kultūroje – susikaupimo, rimties šventė, o trankūs „helovyno“ vakarėliai –iš kultūrų. Mums jie nepriimtini,“ – sakė V. Kusas.

Lankydamas artimųjų kapus, jis kasmet per Vėlines apvažiuoja pusę Žemaitijos: Skuodą, Kretingą, Palangą, Mosėdį, Salantus.

„Lankau ir artimųjų, kurie palaidoti toliau, kapus, tvarkau ir šalia esančius. Uždegame žvakelę, pabūname susikaupime. Vėlinių naktį uždegu žvakelę savo namuose, ji dega visiems artimiesiems. Bet gyvenime turi būti saikas – nereikia ir su kapų tvarkymu perlenkti lazdos,“ – sakė Vytautas Kusas.

Mirties nebijo

Buvęs miesto Tarybos narys, žinomas kurorto šachmatininkas Eimutis Židanavičius mirties nebijo.

„Puikiai suvokiu gyvenimo laikinumą. Bandant įsivaizduoti savo paties mirties viziją, kažkokios didelės baimės nėra. O ko čia bijoti? Vienas gyvenimas baigiasi, prasideda kitas – tikiu į pomirtinį gyvenimą dvasine forma. Deja, viskas, kas turi pradžią, turi turėti ir pabaigą. Tačiau skaudu s, žinoma, susidurti su artimųjų, draugų netektimis,“ – sakė E. Židanavičius.

Paklaustas apie pranašiškus sapnus, prisipažino, kad artimieji sapnuose apie artėjančias negandas, nelaimes, pranešimų, įspėjimų ar mistinių ženklų jam nėra pasiuntę.
„Vyrams sapne išvysti moterį nėra pats blogiausias dalykas, tačiau ir tokių sapnų vis rečiau pasitaiko,“ – sakė palangiškis, kuris prisipažino gyvenime besilaikąs katalikiškų tradicijų.

„Vėlinių naktį gyvenu ramybe ir laukimu, lankau kapus, važiuoju į Šventąją, kur ilsisi abu mano tėveliai. Kapų lankymas – tai susitikimas su artimaisiais, bendravimas su jais per prisiminimus. Tai yra diena prisiminti savo tėvus, artimuosius, bendražygius, gimines, draugus,“ – pasakojo jis.

Anot jo, Palangos šachmatininkų klubas prieš kelerius metus turėjo tradiciją lankyti visų iškilių Palangos šachmatininkų kapus, bet pastaruoju metu esame ją „šiek tiek“ primiršo.

„Tačiau šie žmonės – visą laiką mūsų atmintyje,“ – sakė Eimutis Židanavičius.

Mirtis ateina savaime

Lietuvos profesionalių gelbėtojų vandenyje federacijos vadovas, ilgametis Palangos gelbėtojų vadas Jonas Pirožnikas į mirtį žvelgia filosofiškai: „Bijai mirties, ar ne, ji jūsų nieko neklausia – nekviesta ateina. Visi mes anksčiau ar vėliau mirsime, tai tik laiko klausimas.“

Paklaustas apie pranašiškus sapnus, J.Pirožnikas sakė nesąs prietaringas.
„Jei dvasios man siųstų įspėjamuosius ženklus, aš turėčiau aiškiaregystės dovaną, Palangoje skendimų nebūtų. Privažiuočiau su vandens motociklu ir pasakyčiau: „Žinai, šiandien tu į vandenį nelipk, mačiau negerą ženklą. Deja, to nėra,“ – sakė Palangos paplūdimio gelbėtojų vadas.

Anot jo, jo ilgametė gelbėtojo darbo patirtis leidžia nuspėti galimus skendimus.
„Nepasakyčiau, kad tai – mistika. Tesiog jaučiu oro sąlygas, vandens srovių pasikeitimus, dažnai nuspėju, kur gali įvykti traukimas į jūrą. Tuomet stengiuosi įspėti ten besimaudančius poilsiautojus, raginu grįžti į krantą toliau nuplaukusius žmones,“ – sakė jis.

„Kadangi nuolatos dirbu su žmonėmis, saugau jų gyvybes, į anapusinio, pomirtinio gyvenimo dalykus stengiuosi nesigilinti,“ – sakė J. Pirožnikas.

Jonas prisipažino esąs tikintis žmogus, eina į bažnyčią ir meldžiasi.
„O per Vėlines, kaip ir daugelis, lankau artimųjų kapus. Mano tėvai palaidoti Kaune. Vėlinės man – tai laikas atminti, pagerbti savo artimuosius, uždegti žvakutę ant jų kapo, o kapinės – ramybės, susikaupimo vieta,“– atviravo Jonas Pirožnikas.

Tvirtos nuomonės apie pomirtinį gyvenimą neturi

Palangos miesto savivaldybės tarybos narys Darius Kubilius mirties nebijo, priima ją kaip žmogiškosios būties likimą, tačiau prisipažino, kad žemėje noris pabūti kiek įmanoma ilgiau– vaikus užauginti ir į mokslus išleisti, anūkus pamatyti.

„Norėčiau, kad mane žmonės po mirties geruoju minėtų. Kadangi esu Tarybos narys, būtų gera nuveikti kažką prasmingo Palangos bendruomenei. Esu žemiškas žmogus, į anapusinio gyvenimo reikalus labai nesigilinu, bet į Dievą tikiu, Bažnyčioje lankausi, bet apie pomirtinį gyvenimą tvirtos nuomonės neturiu,“ – prisipažino Tarybos narys.

Anot Dariaus, jo vaikai mokykloje išbando viską – sužino apie kitų šalių papročius, domisi Helovynu, tačiau jam Vėlinės – susikaupimo metas.

„Tai yra laikas, aplankyti artimųjų kapus, prisiminti tėvus, gimines ir artimuosius. Prieš Vėlines šnarančių rūke dūšelių nebijau, į kapines žengiu visiems su pagarba,“ – sakė jis.
Per Vėlines jis aplankė ir savo dėdės, LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputato, Kovo 11-osios Akto signataro Algimanto Vinco kapą.

Didžiausia žmonių baimė – nežinomybė

Palangos miesto Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjui Robertui Trautmanui Vėlinės – šeimos šventė.

„Ją bei Visų Šventųjų dieną leidžiame rimtyje. Tai puiki proga prisiminti savo artimuosius, draugus. Miesto vadovai turi susiformavusią gražią tradiciją kasmet važiuoti į kapines, kur pagerbiami Anapilin iškeliavę Tarybos nariai, buvę miesto vadovai, iškilios asmenybės, garsinusios Palangą, Signatarai ir kiti žmonės, kurie savo darbais vienaip ar kitaip yra susiję su Palanga,“ – sakė R. Trautmanas.

Šiemet jis neteko geriausio savo draugo, su kuriuo bendravo nuo vaikystės.
„Atrodo, abu dar buvome neseni, planavome susitikti, o dabar teks eiti į kapines, jo pagerbti. Apmaudu, kai likimas susiklosto taip, jog Anapilin turi iškeliauti jaunas žmogus,“ – sakė Robertas.

Jam teko girdėti žmones kalbant, kad sapnuose gyvuosius dažnai aplanko išėję artimieji, draugai. „Laimei, aš to nepatyriau. Bet kartais, ir visai nebūtinai prieš Vėlines, mane aplanko toks kažkoks keistas jausmas, kuomet tiesiog prisimenu vieną ar kitą žmogų, nežinia kodėl apie jį, jau mirusį, pagalvoju, pajaučiu norą jį aplankyti. Tai gali atsitikti net karščiausią vasaros dieną,“ – atskleidė R. Trautmanas.

Tuomet jis eina į kapines, uždega žvakelę, pabūna šalia to žmogaus kapo.
„Tikriausiai meluočiau, jei sakyčiau, jog aš mirties nebijau. Mirtis, mano galva, tai akistata su nežinomybe, o pastaroji tikriausiai ir yra didžiausia žmonių baimė,“ – sakė R. Trautmanas.

„Norėtųsi tikėti į gyvenimą po mirties, nes materiali ir dvasinė substancijos papildo viena kitą, sąveikauja, tai yra mūsų gyvenimo ciklas. Nors kūno nebelieka, tačiau išėjusio žmogaus dvasia, siela, energetinis palikimas niekur neprapuola,“ – įsitkinęs Savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas.

Būdamas kapinėse, jis jaučiasi labai gerai, tyloje apmąsto gyvenimo laikinumą, išėjusiuosius savo artimuosius, draugus.
„Labai aiškiai suprantu, kad ir mes vieną dieną ten atsidursime,“ – kalbėjo Robertas Trautmanas.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder