Vandens kelio meistrų uostas

Uostadvario kaimelis įsikūręs kairiajame Atmatos upės krante, už 6 kilometrų į Šiaurės Vakarus nuo Rusnės salos. Ši vieta dvelkia istorija. Dar 1873 metais priešais Minijos žiotis buvo pastatytas Uostadvario švyturys, kuris navigacijai nebenaudojamas, bet yra puikus technikos istorijos paminklas bei apžvalgos bokštas, džiuginantis vos kelias uostadvariečių šeimas ir vasarą plūstančius turistus.

Uostadvarį garsina ir 1907 metais pastatyta vandens kėlimo stotis - garo turbina, susiurbianti pievų vandens perteklių ir nuleidžianti jį Nemuno upės link. Dabar ši stotis jau muziejus, o šalia stovi 2007 metais rekonstruota elektrinė vandens kėlimo stotis.

Apie Uostadvario praeitį ir dabar verdantį gyvenimą su mumis sutiko pasidalinti entuziazmu trykštančios ilgametės kaimelio gyventojos.

Registruoja laivus

Dagmar Marija Gintalienė gimė ir iki septynerių metų augo Nidoje. Vėliau su tėveliais persikraustė į Ventės ragą, o nuo 1980 metų gyvena Uostadvaryje, kur ją atsivežė čia dirbęs vyras kapitonas.

"Gyvenimas čia yra tikra Dievo palaima. Ateina ruduo, čia būna tyku ramu - man būna pats džiaugsmas. Dabar įsodink mane mieste į tą dėžutę, kur ūžia mašinos ir nėra gryno oro - daugiau trijų valandų neišbūčiau. Kol aš mieste nueinu iki parduotuvės, jau būnu pavargus, o čia viskas kitaip. Man didelis malonumas po dienos darbų susėsti su kaimyne aptarti dienos įvykių tokioj nuostabioj gamtoj", - su šypsena pasakojo Dagmar Marija.

Dabar upeivės pareigas einančios moters kasdienybė yra priimti laivus, juos registruoti bei prižiūrėti aplinką, bendrauti su žmonėmis. Bet iš pradžių, kai tik atsikėlė į Uostadvarį, Dagmar Marija dirbo informacijos tarnyboje, vėliau teko paragauti kuro sandėlininkės darbo.

"Aš gyvenu tarnybiniame bute, ateityje, kai jau čia nebedirbsiu, planuoju vėl grįžti į Ventės ragą, na, jei niekas iš čia neišmestų, tai ir likčiau gyventi su malonumu, - juokėsi pašnekovė. - Uostadvaryje man įdomu gyventi dėl to, kad čia užsimezga daug pažinčių, ypač vasarą čia didžiausi srautai turistų, nuolat tenka su jais bendrauti. Būna, net pavargsti nuo to didžiulio srauto žmonių. Todėl kai ateina ruduo, lengviau atsikvepiam, ateina ramybė."

Uostadvario švyturys, senoji vandens kėlimo stotis, vandens matuoklis yra išlikę dar nuo vokiečių laikų. Dagmar Marijos rūsys - taip pat vokiečių laikų palikimas. Čia pat, pakrantėje, yra išlikę karčemos pamatai.

Beje, moteris, be kita ko, atlieka ir meteorologės pareigas. "Čia yra vandens, oro termometrai. Žiemą matuoju ledą, rašau į knygas. Šią informaciją siunčiu į Šilutę, Nidą, o galutinis kelias būna Vilnius. Jei "meluoja" oras, tai, vadinasi, meluoju ir aš", - juokėsi upeivė.

Ypač derlinga žemė

Kita Uostadvario gyventoja Seva Buivydienė kaimelyje gyvena nuo 1962 metų, prieš tai moteris nuo 1952 m. gyveno Rusnės saloje. Čia atkako, nes tėvelis dirbo vandens kėlimo stotyje.

"Esu pusiau šiaulietė. Tačiau nuvažiavusi į Šiaulius daugiau kaip dviejų savaičių neišbūnu, nes traukia atgalios, pradeda kankinti miesto nuovargis. Kai atvažiavo mano draugė iš Šiaulių, iškart atkreipė dėmesį į gryną ir švarų orą. Pats dirvožemis labai derlingas, čia jei ilgiau neprižiūri kokio kampelio savo augmenijos, iškart užželia, - tvirtino ponia Seva. - Čia man labai gera aura, aš prie šitų vėjų užaugau, todėl čia mano terpė. Jaučiu didžiulę trauką šitai gamtai. Ką aš čia pamatau, niekada nepamatyčiau mieste."

Uostadvaris nėra žvejybinis uostas, čia švartuojasi vandens kelio "meistrai" - laivai, kurių įgulos prižiūri navigacinę ir kitą vandens įrangą.

Seva pasakojo, kad kai čia atsikėlė, buvo neišbrendamos pievos, begalė gyvūnijos. Dabar viskas pasikeitę. Kažkada kanale buvo kilimai baltų lelijų, dabar likę vos keletas.

"Dabar pati gamta labiau šiuolaikiška", - pastebėjo S. Buivydienė.

Nuo 1962 metų Uostadvaryje gyvenanti Seva Buivydienė didesniame mieste ilgai neišbūna.

Uostadvaris nėra žvejybinis uostas, čia švartuojasi laivai, kurių įgulos prižiūri navigacinę ir kitą vandens kelių įrangą.

Upeivės Dagmar-Marijos Gintalienės pareigos - priimti laivus, juos registruoti bei prižiūrėti aplinką.

Uostadvarį garsina ir 1907 metais pastatyta vandens kėlimo stotis, kuri dabar - jau tik muziejus.

Ramunė VARNELYTĖ