Vaiduoklis - prestižo reikalas

Neseniai Klaipėdoje bronziniu pavidalu "materializavęsis" juodojo vyro vaiduoklis - ne vienintelis anapusinio pasaulio atstovas, mėgstantis Mažąją Lietuvą. Anot lituanistės Jovitos Saulėnienės, seniai besidominčios Memelio ir Prūsijos kultūra, vietinių gyventojų santykiai su vaiduokliais visuomet buvę tokie glaudūs, kad svečiai iš anapus gyvųjų buvo netgi laukiami.

Svečių iš anapus tema nemažai domėjusis klaipėdietė, knygos "Nugrimzdusi Klaipėda" bendraautorė, konstatuoja, kad Rytų Prūsijos tautosakai ir visai kultūrai vaiduoklių tema nebuvo svetima.

"Paprastai vaiduoklių atsiranda ten, kur žmonės puoselėja glaudų santykį su gamta, yra imlūs transcendentiniams dalykams. Visa tai būdinga Prūsijai, - sakė pokalbininkė. - Todėl vaiduokliai čia buvo labai populiarūs. Jie gyveno pilyse, dvaruose bei kumečių trobelėse."

Beje, pasakytina, kad žvejų namuose "žemyniniai" vaiduokliai buvo sutinkami rečiau, mat žvejai daugiau bendraudavo su įvairaus plauko vandenų dvasiomis ir velniais.

Pilies legendos

Pilių vaiduokliai ir su jomis susijusios istorijos stovi skyrium nuo kitų. Šia tema yra išlikę daug pasakojimų, vienas iš jų - iš XVI a. - yra apie mūsų mieste neseniai "apsigyvenusį" vaiduoklį - juodąjį Memelio vyrą, kuris pilies sargybinį perspėjo, esą miestui trūks grūdų ir malkų.

Tokio tipo legendose, anot J. Saulėnienės, visuomet puoselėjami dokumentiniai faktai: nurodoma konkreti įvykio vieta, dalyvių pavardės, bet drauge išsaugomas vaiduoklį gaubiantis paslaptingumas. Daug istorijų yra susiję su karais, mat Klaipėdos pilies istorija apskritai nuo jų neatsiejama. Vaiduoklio personažas figūruoja ne visose legendose, tačiau įdomių ar šiurpokų detalių netrūksta ne vienoje.

Iš XVII a. Memelio karų su švedais laikotarpio žinoma legenda apie sūrį, kuris išgelbėjęs pilį. Kai apgultame mieste baigėsi ginkluotė ir maistas, su katapulta į priešų stovyklą buvo paleistas paskutinis likęs valgomas daiktas - apvalus lietuviškas sūris. Nustebę švedai, kurie patys jau buvo bepradedą vaduotis badu, mąstė logiškai: jeigu miestelėnai svaidosi maistu, jo turi daugiau nei užtenkamai, - ir suprato, kad laukti nėra prasmės. Prieš kelerius metus ši legenda buvo suvaidinta miesto gimtadienio metu.

Dar viena pilies istorija pasakoja apie tris plėšikus. Jų piktadarystės miestelėnams tiek įkyrėjusios, kad, užuot metusi juos kalėjiman, kuris tuomet atrodė kaip gili duobė po atviru dangumi, bendruomenė laiveliu išplukdė trijulę į Kuršių marias. Vienas po kito plėšikai išlipo ant kranto ir įkūrė tris gyvenvietes: Juoderys - Juodkrantę, Preilerys - Preilą, o Niderys - Nidą.

Kai kurios legendos mus pasiekia ir iš XX a. pradžios. Pasakojama, kad 1913 m. - Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse - Klaipėdos apylinkėse budinčiam sargybiniui sušvilpus vidurnakčio signalą, pasirodęs mažas žmogeliukas ir paprašęs sušvilpti trylika kartų. Sargybinis tik nusijuokė, o žmogeliukas dingo. Kitą naktį jis vėl sugrįžo su tuo pačiu reikalavimu, bet sargybinis nenusileido. Galų gale, pasitaręs su seniūnu, nusprendė įvykdyti žmogelio prašymą. Jam sušvilpus trylika kartų, pasirodę trys karstai, kurių vienas buvo sklidinas kraujo - šis ženklas pranašavęs artėjant karą.

Namo - su reikalu

Grįžtant prie vaiduoklių temos, anot J. Saulėnienės, domintis prūsiškais atsiminimais ir kitokiais raštais, atrodo, kad jų visur knibždėte knibždėję.