"Toks jausmas, lyg su tėvais iš naujo bendraučiau", - glostydama abu kryžius, kurių vienoje pusėje - vytis ir užrašas "Žūvančiųjų gelbėtojui", kitoje - SOS bei taikos balandis su šakele snape - kalbėjo moteris.
Į prezidentūrą ją palydėjo Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis, padaręs laukžemiškei gero ir doro žmogaus įspūdį, sūnus Alfredas su marčia Edita ir Vilniuje gyvenanti anūkė Raimonda.
"Ilgai svarsčiau, ar važiuosiu į šias iškilmes. Ne iš išdidumo, o kad sveikata nebelaiko, ir vaikams rūpesčio bijojau pridaryti - šie labai išgyveno, kad kelionėje kas nenutiktų", - prisipažinusi, jog prezidentūroje patyrė didžiulį jaudulį, sakė Z. A. Danielienė, per savo gyvenimą iškentusi 10 operacijų, bet užauginusi 4 sūnus bei dukterį, sulaukusi 11 anūkų ir vieno proanūkio.
Z. A. Danielienę prezidentūroje sužavėjo ypatinga atmosfera, žydų bendruomenės pagarba jų tautiečius gelbėjusiems lietuviams ir prezidentės asmenybė.
"Kokių gerų švelnių akių, prezidente, Jūs esate, - Z. A. Danielienė pasakiusi šalies vadovei ir palinkėjusi sveikatos. - Jos valdant šalį Prezidentei reikia kur kas daugiau - mes juk savo amžių ir taip baigiame."
O įspūdžiais apie prezidentūros aplinką, grožį, apie vaišes aukščiausioje šalies institucijoje moteris jau dalinosi namuose, kai apmalšino ilgoje kelionėje patirtą nuovargį.
Žydų gelbėtojams, jų šeimų nariams buvo įteiktas prezidentūros parengtas leidinys "Gyvenimą dovanojusios širdys...", kuriame aprašytas apdovanotųjų indėlis karo metais gelbstint žydus.
Leidinyje apie Barboros ir Kazimiero Lukošių nuopelnus žydų tautai rašoma: "Didelės darbėniškių Mordechajaus ir Rozos Blochų šeimos, kaip ir daugumos Darbėnų miestelio žydų, likimas holokausto metais buvo tragiškas. Šeimos galva Mordechajus Blochas buvo pirmasis Darbėnų žydas, nacių viešai nužudytas miestelio centrinėje aikštėje. Kazimiero ir Barboros Lukošių dėka išsigelbėjo vienintelis šios šeimos narys Darbėnų žydų mokyklos mokytojas Mordechajaus ir Rozos Blochų sūnus - Mošė Blochas.
Nagingumu Darbėnų apylinkėse garsėjęs dailidė Kazimieras Lukošius su šeima gyveno šalia Laukžemės, Medomiškių kaime. Jo užsakovai dažnai būdavo Darbėnų žydai. Prasidėjus karui, Darbėnų žydai vietinių policininkų buvo suvaryti ir saugomi sinagogoje šalia Laukžemės kelio. Kai kurie vyrai ir moterys buvo atiduoti apylinkių ūkininkams darbams. Taip Lukošių šeimoje atsirado Mošė Blochas. Kai 1941 m. rugsėjį Lukošius pasiekė žinia, kad visus ūkininkams dirbusius žydus reikia grąžinti atgal, Kazys Lukošius, nujausdamas, kas žydų laukia, delsė atiduoti Mošę, kol iš Darbėnų atvažiavę policininkai išsivežė Mošę. Važiuojant tiltu per Kulšės upę, Mošė šoko iš vežimo į vandenį, jam pavyko išvengti policininkų kulkų ir pasislėpti miške. Kitą naktį jis pabeldė į Lukošių sodybos langą, buvo priimtas ir paslėptas. Taip prasidėjo ir trejus metus truko be galo pavojingas Mošės Blocho slapstymosi Lukošių namuose periodas..."
Ir pati Z. A. Danielienė prisimena, kaip tėvai, vaikams, be abejonės, nieko nesakydami, laikė Mošę daržinėje ant šieno.
"Matau - motina pietus neša. Paklausiau, kam. Mama atsakė, jog Taksiui - prie tos daržinės pririštam šuniui, kuris labai jausdavo svetimą. Aš gi sakau: "Mama, o kam šaukštas?" - Z. A. Danielienė iki pat šiolei taip ir neprisimena, ką mama tąsyk atsakiusi.
Bet vieną dieną per šienapjūtę visiems išėjus šienauti į nuosavą mišką, mergaitė namuose liko viena pati. Neiškentusi - juk buvo smalsu, kokiam tam Taksiui mama neša šaukštą - nuėjo prie daržinės, pasilipo kopėčiomis ir ant šieno pamatė tamsiaplaukį žydą. Be galo išsigandusi nėrė šalin, o šis pradėjęs šaukti: "Aldute, vaikeli, nebėk, nebijok, ateik, pakalbėkim."
Vėliau jau mergaitė supratusi, jog žydas ir pats išsigandęs, kad vaikas niekam neprasitartų apie tėvų daržinėje slepiamą žmogų.
"Kitą rytą mama, šukuodama mano ilgus plaukus, paklausė, kur aš buvusi ir kodėl palikusi namus be priežiūros. Matyt, ji viską jau žinojo, bet daugiau nieko taip ir nepasakė. Tylėjau, nieko nesakiau, prisipažinau tik po gero laiko", - pasakojo moteris, kuri labai gerai atsimena tą baimės jausmą, kuris ir kaustęs bei vertęs vaiką niekam neprasitarti.
Kadangi karo metu Lietuvoje labai trūko metalo, jo padargams kaldintis tėvas važiuodavęs į Liepoją. Mainyti įsikraudavo šieno, malkų. Grįžęs namo papasakojęs, kaip turguje prie jo priėjusi jauna žydaitė su Dovydo žvaigžde ant rūbo ir prašiusi, kad ją pasiimtų į Lietuvą. To paties prašę ir du jauni žydai, kurie visgi miškais iš Liepojos atėję iki Lukošių ir kokį pusmetį pabuvę dingo kaip į vandenį.
"Tėvas sakydavęs, jog negali tų žydų vežtis - kelyje stovėdavo policininkai, tikrindavę vežimus", - žmonių likimus sudarkiusį karą prisiminė laukžemiškė.
Į jos namus iš užatlantės ateina žinių apie išsigelbėjusio Mošės Blocho anūką Antonį Eidelmaną, kuris parašė savo senelio gelbėjimosi istoriją. Susiradęs jis aplankė ir Z. A. Danielienę, o ne per seniausiai atsiuntė ir savo vestuvinę nuotrauką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą