Taip galima apibūdinti pasaulyje pripažinimo siekusio virtuvės vadovo Martyno Meidaus (32 m.) ir jo žmonos Karolinos Vičiūtės-Meidės (24 m.) istoriją, kuri prasideda Lietuvos pajūryje.
Prieš metus Martynas, gastronomijos pasaulyje žinomas kaip Martyn Meid, su Karolina vaikščiojo Londono gatvėmis, ieškojo geros vietos ir patalpų restoranui.
Apie tai pasakojo Karolinos tėvui, o jis dalijosi mintimis apie restoraninius planus Palangoje, bet tuomet jauna pora kur kas labiau buvo įsijautusi į vestuvių planavimą.
Prieš pat didžiąją šventę pernai rugsėjo pabaigoje jie nuvyko į Palangą ir užsuko į vilą Meilės alėjoje. Nuo jos stogo matyti Baltijos jūra.
Ten dirbantys žmonės ir Karolinos tėvas rodė erdves ir pasakojo, kas ir kaip bus.
„Mes su Martynu tarėme: O gal darykime kitaip? Likus savaitei iki vestuvių toje viloje pagal mūsų pageidavimus buvo įrengiama elektros instaliacija, o per medaus mėnesį derinome technines detales“, – apie sprendimą, kuris buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, pasakojo Karolina.
Dėl visko kaltas magiškas dviaukštis pastatas su mansarda, kurį XIX amžiaus pabaigoje užsakė grafas Feliksas Tiškevičius. Jo noras buvo pastatyti ne medinę, bet mūrinę vilą, kokių tuomet Palangoje beveik nebuvo.
Ji simboliškai nubrėžė privilegijuotos Tiškevičių giminės kurorto valdų teritoriją – nuo dvaro sodybos iki pajūrio smėlio juostos. Tarpukariu ji priklausė studentų Ateitininkų organizacijai ir buvo žinoma „Jūrapilio“ vardu.
„Pastaruosius dešimtmečius vila buvo apleista, bet dabar bus kitaip – su Martynu vaikštome po ją ir juokiamės: „Pastatėli, laikykis nuo mūsų meilės.“
Martynas atsakingas už būsimo restorano virtuvę, Karolina – už likusius darbus. Dar ruošdamiesi vestuvėms, kurias planavo be jokių pagalbininkų, juodu suprato, kad gali dirbti kartu.
Martynas – nutrūktgalvis: jei ką nors sugalvoja, tuoj pat puola to įgyvendinti. Karolina linkusi numatyti dešimt žingsnių į priekį. Jei ne Martyno entuziazmas, greičiausiai ji ir nesiimtų įgyvendinti svajonių.
Pernai susituokę ir iš Londono į gimtinę gyventi grįžę M.Meidus ir K.Vičiūtė-Meidė kuria ambicingus planus.
Beveik per 10 metų Martynas Londone įgijo didžiulę patirtį: dirbo labai vertinamuose restoranuose, vėliau įkūrė savąjį – INK. Apie jį kalbėjo Londono ir pasaulio gastronomijos žinovai.
Kolegos Lietuvoje šnibždėjosi, kad Martyn Meid gal bus pirmasis lietuvis virtuvės vadovas, gavęs „Michelin“ žvaigždutę. O ar jis pats apie ją svajojo?
„Taip, kurį laiką aš ir Karolina ja gyvenome ir darėme viską, kad tik ją gautume. Restoranų pasaulyje „Michelin“ žvaigždutė yra kaip „Oskaras“ aktoriui.
Tačiau tą kartą mums nepasisekė. Ta istorija labai skaudi, bet pamokanti“, – Martynas neslėpė nusivylimo, kad INK vis dėlto negavo žvaigždutės.
Karolina paaiškino, kad viena priežasčių, kurią įvardijo patys „Michelin“ inspektoriai, buvo netinkama restorano vieta. Tuo metu, kai lietuviai ją rinkosi, ten buvo visai kitokia aplinka. Martynui ir jo mylimai merginai patiko, kad netoli žuvų ir mėsos turgūs, ekologinis parkas.
Bet nutiko neplanuotas dalykas – tame rajone buvo pastatyti socialiniai būstai ir į juos įsikėlė bemaž visų pasaulio tautybių žmonių. Rajonas tapo nesaugus ir nepatrauklus – ypač žmonėms, kurie lankosi geruose restoranuose.
Dėl tų pačių priežasčių ir teroro išpuolių kenčia restoranai ne tik Londone, bet ir Paryžiuje. Svečių mažėja po kiekvieno išpuolio. Martyno bičiulis atidarė restoraną, kuriame visuomet būdavo pilna žmonių.
Tačiau vieną dieną vos už kelių šimtų metrų buvo įvykdytas teroro aktas, ir restoranas ištuštėjo. Viena akimirka, ir sugriaunama metų metus kurta svajonė, įdėtas darbas.
„Jei būčiau gavęs „Michelin“, kažin ar būtume susitikę šio pokalbio“, – prie apdovanojimų temos grįžo Martynas. Greičiausiai nebūtume jo sulaukę ir Lietuvoje. Bet man smalsu sužinoti, kaip Martynas ir Karolina žinojo, kad pas juos lankėsi negailestingieji „Michelin“ inspektoriai.
Martynas tikino maisto kritikus ir vertintojus atpažįstantis pagal tai, kaip jie geria vandenį, laiko šakutę, ragauja maistą.
Nusižiūrėtą restoraną inspektoriai aplanko septynis ir daugiau kartų. Būtinai ateina blogu oru, nes į tikrai geras vietas žmonės eina nepaisydami nepalankaus oro. Užsuka ir tuomet, kai restoranas būna sausakimšas.
Kad inspektoriai bandė apsilankyti restorane, Karolina sužinojo iš įrašo „Twitter“ paskyroje. Kažkas iš jų svečių parašė, kad „Michelin“ inspektoriams jau laikas aplankyti INK. Jie atrašė, kad mėgino tai daryti, bet restoranas buvo uždarytas.
„Martynas vieną vienintelį kartą neatidarė restorano, nes vežė mane į ligoninę. Jaučiausi labai blogai. Tuomet ir parašiau jiems laišką ir paaiškinau, kodėl tą dieną restoranas buvo uždarytas, ir pridūriau: „Žmogaus talentas neturėtų būti nurašytas tik dėl to, kad jis yra žmogus.
Karolina gavo atsakymą, kad inspektoriai atsižvelgs į susiklosčiusią situaciją ir aplankys INK. Tikrai aplankė, bet neįvertino
Taip lietuvis gavo vertingą pamoką, o jų gyvenime būta nemažai. Martynas nebaigė specialių gastronomijos mokslų. Viską išmoko dirbdamas
Dar gyvendamas gimtinėje Vakarų Lietuvos verslo kolegijoje jis studijavo rekreaciją ir bankininkystę. Rinktis virėjo profesiją nebuvo populiaru. Net išvykęs į Londoną vyras nežinojo, ko imsis
Draugas pasiūlė ieškoti darbo restorano virtuvėje. Nuėjo ir gavo žemiausias pareigas restorano hierarchijoje – virėjo (pranc. „commis“) darbą.
„Viską gėriau į save kaip kempinė, susipažinau su sistema. Po pusmečio norėjau daugiau – ruošti maistą
Pasirinkau restoraną „Almeida“, nes patiko interjeras. Juk darbo vieta turi būti graži“, – juokėsi Martynas
Virtuvės šefui Alanui Jonesui lietuvis pasakė norįs pas jį dirbti. Jis liepė ateiti po kelių dienų, nesiteiravo apie baigtus mokslus, jam patiko Martyno motyvacija
„Pradėjau dirbti. Buvo sunku, bet degiau maisto gaminimo aistra. „Almeida“ tuo metu turėjo vieną „Michelin“ žvaigždutę. Čia pažinau prancūzų virtuvę, išmokau gaminimo pagrindų, be kurių modernūs eksperimentai neįmanomi“, – pasakojo Martynas
Vėliau jis porą metų dirbo įvairiuose „Michelin“ įvertintuose restoranuose, tarp jų buvo ir „Gordon Ramsay“. Sukaupęs pakankamai žinių bei praktikos ir, kaip pats sako, kai jau galėjo žuvį išdoroti užmerktomis akimis, nusprendė įkurti savo restoraną
Iš pradžių su kolega atidarė DOCK, vėliau vienas – INK, kuriame kūrė ir improvizavo.
Restauruota vila „Komoda“ bus tokia pati graži, kaip ir grafo F.Tiškevičiaus laikais
Ar tą patį darys ir „Viloje komodoje“, kurį jau netrukus atidarys istoriniame grafų Tiškevičių pastate Palangoje
Martynas pabrėžė, kad valgiaraštis restorane bus neilgas, jame atsispindės sezoniškas.
„Esame jūrinė valstybė, bet neturime pakankamai žuvų. Jei turėsiu galimybę per metus tik vieną mėnesį pasiūlyti žuvų, ta galimybe pasinaudosiu šimtu procentų. Svarbiausia – kokybė.
Mane jau gąsdina kolegos: čia tau ne Londonas, tuoj susidursi su Lietuvos tikrove. Bet aš – kūrybingas žmogus.
Dabar mano tikslas – suprasti, kas yra Lietuvos virtuvė, kokie yra lietuviški produktai, koks mūsų krašto valgytojas.
Tai pati didžiausia mano ambicija, kuriai įgyvendinti gali prireikti dešimtmečio“, – neslėpė Martynas.
Karolina prisiminė savo vestuvių planavimą ir lietuvišką užsispyrimą.
„Aš norėjau laužytos formos vestuvinio torto, o sulaukiau atsakymo: „Niekas taip nedaro, ir mes nedarysime!“ Bet mes išsireikalavome to, ko norėjome. Žmonės bijo eksperimentuoti, jiems trūksta kūrybinės laisvės“, – tvirtino moteris, kuri Londone studijavo Kūrybinių menų universitete (The University for the Creativity Arts) ir dirbo renginių organizavimo kompanijoje „Secret Cinema“.
Lietuvė didžiuojasi suorganizuota Guggenheimo muziejaus Londone atidarymo vakariene.
Ar į gimtinę grįžusi pora nebijo, kad trūks gerų darbuotojų?
„Kol kas pas mus ateina aistra degantys žmonės – kai kurie jų geriau už mus žino vilos ir grafų Tiškevičių istoriją, dalijasi su mumis. Pradžia nuteikia optimistiškai“, – šypsojo Karolina ir Martynas, o jų akys spindėjo aistra.
Su „Lietuvos ryto“ skaitytojais Martynas pasidalino savo receptu.
Keptos dorados
Reikės:
4 doradų filė (po 150 g),
25 g sviesto.
Padažui:
35 ml alyvuogių aliejaus,
40 ml apelsinų sulčių,
žiupsnelio cukraus,
žiupsnelio druskos,
8 lapelių susmulkintų peletrūnų.
Garnyrui:
1 agurko,
4 slyvinių pomidorų,
8 laiškinių svogūnų,
1 česnako skiltelės,
2 g Maldono druskos,
20 ml alyvuogių aliejaus,
10 apelsinų skiltelių,
4 mažų ropių,
6 ridikėlių,
5 kalendrų sėklų,
žiupsnelio baltųjų pipirų,
14 g mirino (saldaus, nestipraus, aukso spalvos japoniško ryžių vyno),
20 g sviesto,
100 g konservuotų avinžirnių.
Į įkaitintą keptuvę įpilkite aliejaus ir dėkite nusausintos žuvies gabalėlius oda į apačią. Kepkite, kol apskrus, bet neverskite. Tuomet keptuvę nukelkite nuo ugnies, įdėkite sviesto, apverskite žuvį ir palikite trims minutėms.
Gamindami padažą įkaitinkite apelsinų sultis iki virimo, nuimkite nuo ugnies, po truputį supilkite alyvuogių aliejų ir plakite rankiniu plakikliu, kol aliejus ir sultys gerai susimaišys. Suberkite peletrūnus ir druską bei cukrų.
Garnyrui nulupkite agurką, išimkite sėkleles ir supjaustykite kubeliais maždaug po 1 centimetrą. Ropes, ridikėlius supjaustykite griežinėliais. Pomidorus blanširuokite, supjaustykite, nenaudokite minkštosios dalies.
Į įkaitintą keptuvę įpilkite alyvuogių aliejaus, sudėkite supjaustytas ropes, supilkite miriną ir sudėkite likusias daržoves, avinžirnius bei prieskonines daržoves. Kepkite 3 minutes. Nuimkite keptuvę nuo ugnies, įdėkite sviesto, pomidorus bei apelsinus. Šiek tiek palaikykite ir galite dėti į lėkštes.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą