Sugrįžta tai, kas investuota į žmogų

Lapkričio 21-ąją broliai pranciškonai švenčia savo sugrįžimo į Kretingos vienuolyną dvidešimtmetį. Tai buvo ir pirmasis atsikūręs vienuolynas Lietuvoje. Mūsų kraštietis, visos Lietuvos pranciškonų brolijos vadovas provincijolas Astijus Kungys su "Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalijo prisiminimais apie šio kelio pradžią bei pamąstymais, kuo reikšmingi tie du dešimtmečiai.

Diena, kai apsivilko abitą

Dvidešimt metų žmogaus gyvenime – daug, pasaulio eigos kontekste – vos nežymi atkarpa.

"Šiandieną galime džiaugtis viskuo – nueitu keliu ir pačia kelione, kurioje tvirtėjome ir mes, broliai, ir visi Lietuvos žmonės. Šis kelias atvedė į brolijos brandą: prieš kelerius metus buvome pripažinti pasaulyje kaip Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincija“, - kalbėjo provincijolas.

Brolijos atgimimas vyko išvien su tautos ir valstybės atgimimu.

"Pradžia buvo 1989-ųjų gegužė. Aš kaip tik buvau baigęs Kunigų seminariją ir paskirtas į Telšių katedrą. Mano pirmosios Šv. Mišios įvyko Palangos bažnyčioje, o po jų su broliais Gediminu Numgaudžiu ir Edmundu Atkočiūnu atvykome į Kretingą. Kaip dabar atsimenu, ėjome per vienuolyno kiemelį ir tuometinio muziejaus darbuotojų paprašėme, kad įleistų į vidų. Tada iš savo krepšių išsitraukėme ir pirmąsyk apsivilkome abitus. Kažkuris iš brolių pasakė: laikas sugrįžti į Kretingą“, - pirmuosius žingsnius po vienuolyno skliautais prisiminė pašnekovas.

Iš misijų Tadžikijoje sugrįžęs brolis Benediktas Jurčys kreipėsi į Religijos reikalų komiteto įgaliotinį, kad pranciškonams sugrąžintų Kretingos vienuolyno pastatą. Pranciškonai prašė ir tuometinio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus, kad broliams perduotų parapiją.

Anot A. Kungio, jų entuziazmą palaikė ir rėmė Amerikoje reziduojantis Lietuvos pranciškonų provincijolas Placidas Barius.

"Nors daug kas jį atkalbinėjo nesivelti, nes Lietuva tebebuvo okupuota, čia stovėjo sovietų tankai. Tačiau užatlantės broliai ryžtingai palaikė mūsų siekį, - teigė provincijolas. - Galop vyskupas A. Vaičius 1989 m. lapkričio 19-ąją pasirašė aktą, kad bažnyčia ir vienuolynas perduodami brolijai. Ir aš atvykau perimti raktų iš tuometinio klebono Bernardo Talaišio, tapau klebonu. Vienuolyno gvardijono tuomet dar nebuvo“.

Nesileido būti pinigo valdomi

Kretingoje pradėjo dirbti trys kunigai: be A. Kungio, dar – E. Atkočiūnas ir Adolfas Pudžemis arba brolis Juozapas, tikinčiųjų šiandien vadinamas tiesiog Tėveliuku. Kol per kelerius metus muziejus išsikraustė į Dvaro rūmus, broliai gyveno klebonijoje.

"Atėjome ir pajutome, kad čia – mūsų namai. Mudu su Edmundu buvome naujosios kartos kunigai, skaitėme daug Vakarų literatūros, ir troškome, kad bažnyčia būtų ne leisgyvė, anonimiška, bet gyva bendruomenė. Todėl dirbome dviem kryptimis: traukėme prie savęs jaunimą, nes supratome, kad jis yra mūsų ateitis - kokį užsiauginsime jaunimą, tokią turėsime ir bažnyčią. Kita kryptis – liturgijos atkūrimas. Ankstesnis liturginis gyvenimas buvo susietas su finansais: žmonės per pinigus norėjo valdyti kunigus“, - užsidegęs pasakojo brolis Astijus.

Anot jo, teko laužyti nemažai nusistovėjusių tradicijų. Tarkim, žmonės ligi tol buvo įpratę suoluose išsipirkti vietas visiems metams, ir atvykėlį ramiai pakeldavo iš tariamai savos vietos. Broliai panaikino tą mokestį. Jie pastebėjo, kad, laidojant mirusįjį, kuo daugiau sumokėta, tuo daugiau žvakių uždegama prie altoriaus. Broliai, solidarizuodamiesi su parapijiečiais, nusprendė išvis nebeimti pinigų už laidotuves. Nemokamai buvo pradėta tuokti bei krikštyti.

Dešimties metų įdirbis, kai pranciškonai neprašė nieko, dabar atsiliepė antraip: žmonės aukoja, atsiranda vis daugiau geradarių, atsivėrė keliai į europinius fondus.

Didžioji investicija - į žmogų

Pašnekovas šmaikštavo, jog jam nesinorėtų puikuotis, neva, Kretingoje prieš 20 metų iš dangaus nusileidę trys angelai ir padarę savo darbą.

"Dievas tik veikė per mus: kuo daugiau aplinkui problemų, tuo daugiau galėjome augti pagal jo žodį, ir Šventasis Raštas mums tapo tuo tikruoju varikliu“, - teigė jis.

Anot provincijolo, Dievo žodis jam padėjęs įžengti į neregimąjį gyvenimą. Žmonės dažnai mato, kokia išoriškai graži bažnyčia, bet jie nemato pamatų, be kurių nestovėtų mūras. Taip iš nematomo žmogaus gyvenimo, iš jo širdies gelmių ateina ir regimasis gyvenimas. Kodėl žmonės šiandien ieško burtininkų ir žiniuonių, kodėl tiek sergančiųjų depresija? Vienuolis įsitikinęs: todėl, kad žmonės teturi tik regimąjį gyvenimą. Jie nesustoja, neįsiklauso į savo vidų, o bėga nuo savęs. Tačiau skausmas ir išgyvenimai leidžia nusileisti į savo vidų, pagyventi savo pasaulyje.

"Galima be perstojo melstis, bet jeigu tos maldos nepasiekia tavo širdies, tebūsi tik davatka“, - įsitikinęs brolis Astijus.

Kretingos daigai išvešėjo

Pagrindinė bažnyčios problema, atviravo jis, yra ta, kad skirstomi ir atstumiami žmonės. Pirmiausia kunigas turėtų sukurti santykį su žmogumi, o tik paskui kalbėti apie tikėjimą: "Jėzus juk bendraudamas su žmonėmis pirmiausia irgi neklausė, tiki tu ar ne. Apie tikėjimo dalykus jis kalbėjo po to. Be santykio tikėjimas tėra propaganda“.

Todėl pranciškonai stengiasi neatstumti nė vieno. Negalima teisti žmogaus už tai, kad jis - buvęs komunistas, KGB veikėjas, yra kalinys ar gėjus. Vienas brolis pranciškonas lanko ligi gyvos galvos kalėti nuteistą kalinį, kuris nužudė žinomą Lietuvos kunigą.

"Jų nuodėmė - baisi, bet kunigas nėra Dievas, ir mes negalime pasmerkti žmogaus“, - tikino A. Kungys.

Lietuvos pranciškonų provincija šiandien yra viena mažiausių pasaulyje, bet pagal amžių - viena jauniausių. Todėl Mažesniųjų brolių ordino, šiemet švenčiančio savo 800 įkūrimo jubiliejų, vadovai deda daug vilčių į atsikūrusią Lietuvos broliją.

"Čia – natūrali terpė skelbti Dievo žodį. O Pakutuvėnai yra gyvas pavyzdys, stebinantis užsienio brolius, kad vienuoliai ne vien sėdi bažnyčiose, o atlieka gyvybingą evangelinę veiklą. Ir šis daigas kažkada buvo pasodintas Kretingoje“, - atgimusios Lietuvos brolijos pavyzdį išskyrė provincijolas.

Kretingos pranciškonai buvo pirmieji Lietuvoje:

*1989 m. išėję iš pogrindžio;

* perėmę vienuolyno patalpas: Vilniaus bernardinai vienuolyną susigrąžino tik 1994 m., vėliau - ir Kauno Šv. Kazimiero konventas;

*įkūrę labdaros valgyklą "Rūpestėliai“, be pertrūkio tebeveikiančią ligi šiol;

*1992 m. atidarę katalikiškos dvasios vidurinę mokyklą.

* Kretingoje buvo atkurtas Lietuvos provincijos centras, kuris veikė nuo 1863 m. ligi sovietmečio. Prieš kelerius metus jis buvo perkeltas į Vilnių.

*Šiuo metu Lietuvos pranciškonų brolijoje yra 42 amžinuosius įžadus davę broliai.

*Pasaulyje yra 115 pranciškoniškų brolijų provincijų.

"Pajūrio naujienos"

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder