Siūlo griauti Juodkrantės švyturį

Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) vadovybė netrukus pradės derybas su Lietuvos saugios laivybos administracija (LSLA) dėl galimybės demontuoti sovietmečiu statytą Juodkrantės švyturį.

Švy­tu­rio vie­to­je ant le­gen­di­nio Ra­ga­nos (Bloks­ber­go) kal­no no­ri­ma at­sta­ty­ti prieš­ka­riu bu­vu­sį vie­ną po­pu­lia­riau­sių tu­ris­ti­nių ob­jek­tų Juo­dkran­tė­je: re­gyk­lą su me­di­niu pa­vil­jo­nu ant ko­pos vir­šū­nės. „E­sa­me pa­si­ry­žę pra­dė­ti po­kal­bius su uos­ti­nin­kais dėl to švy­tu­rio de­mon­ta­vi­mo. Jis nė­ra įtrauk­tas į kul­tū­ros pa­vel­do ver­ty­bių są­ra­šą ir dar­ko ap­lin­ką. Ky­la pa­grįs­tas klau­si­mas: ar šiais mo­der­nios na­vi­ga­ci­jos lai­kais švy­tu­rys at­lie­ka sa­vo funk­ci­ją?“ – svars­tė KNNP di­rek­to­rė Auš­ra Fe­ser.

Kurs miš­ko parką

Idė­ja pa­gal ga­li­my­bes re­kons­truo­ti prieš­ka­rio Juo­dkran­tės tu­ris­ti­nius ta­kus, pri­ke­liant auk­so am­žių iš­gy­ve­nu­sio ku­ror­to le­gen­das, bren­do jau ne vie­nus me­tus. „Da­bar at­si­ra­do rea­li pro­ga pa­si­nau­do­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­nių fon­dų lė­šo­mis ir įgy­ven­din­ti dau­ge­lį su­ma­ny­mų. Kal­ba­me apie ga­li­my­bes su­tvar­ky­ti Juo­dkran­tės miš­ko par­ką ir Gin­ta­ro įlan­ką. Bus ta­ria­ma­si su vie­tos žmo­nių bend­ruo­me­ne, Kre­tin­gos miš­kų urė­di­ja, nes no­ri­me at­gai­vin­ti tai, kas gra­žiau­sia ir įdo­miau­sia“, – LŽ aiš­ki­no A. Fe­ser.

Kal­bė­da­ma apie miš­ko par­ką ni­diš­kė tu­rė­jo ome­ny­je te­ri­to­ri­ją nuo kor­mo­ra­nų ko­lo­ni­jos ant Gar­nių kal­no iki ko­pos su Juo­dkran­tės švy­tu­riu. „Y­ra iš­li­kę daug iko­nog­ra­fi­jos, net XX am­žiaus pra­džios že­mė­la­pių, ku­riuo­se pa­žy­mė­ti bu­vę ta­kai. Ka­dai­se Juo­dkran­tė bu­vo di­džiau­sias Kur­šių ne­ri­jos ku­ror­tas. Tu­ris­tai čia plū­do ne tik dėl gam­tos, bet ir dėl su­kur­tos mis­tiš­kos bei es­te­tiš­kai įdo­mios inf­ras­truk­tū­ros“, – pa­sa­ko­jo KNNP va­do­vė. To­dėl bus ta­ria­ma­si su miš­ki­nin­kais, juo­dkran­tiš­kiais ir ban­do­ma ne­per­len­kiant laz­dos at­ver­ti tam ti­kras vie­tas.

„Siek­si­me grą­žin­ti ir is­to­ri­nių ta­kų pa­va­di­ni­mus: Pa­što ke­lio, Ko­pų ke­lio, Ža­lio­jo ke­lio bei ki­tus. Gra­žiau­sio­se vie­to­se sto­vė­jo suo­liu­kai, miš­ke bu­vo įreng­ta ne vie­na vai­kų žai­di­mo aikš­te­lė. Vi­sa tai il­gai­niui su­ny­ko: ir se­nie­ji pa­va­di­ni­mai, ir ku­ror­ti­nin­kų itin mėgs­ta­mos vie­tos. To­dėl mė­gin­si­me jas su­tvar­ky­ti“, – tei­gė A. Fe­ser.

Dar­ko aplinką

Šis medinis paviljonas su regykla buvo viena lankomiausių Juodkrantės kurorto vietų.LŽ archyvo nuotrauka

Vie­na am­bi­cin­giau­sių idė­jų – de­mon­tuo­ti 1950 me­tais iš me­ta­li­nių kons­truk­ci­jų su­ręs­tą Juo­dkran­tės švy­tu­rį ir at­sta­ty­ti iki An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro bu­vu­sį apž­val­gos pa­vil­jo­ną. „Ta­čiau no­ri­me su­lauk­ti ir vie­tos žmo­nių reak­ci­jos, taip pat įver­tin­ti ga­li­my­bes dėl lai­vi­nin­kys­tės niuan­sų. Pro švy­tu­rį drie­kia­si nuo­sta­bus pa­si­vaikš­čio­ji­mų ta­kas, pa­va­din­tas Bloks­ber­go pro­me­na­da. Jį taip pat gai­vi­na­me, bet nu­ke­lia­vę prie Ra­ga­nos kal­nu va­di­na­mos aukš­čiau­sios Juo­dkran­tė­je ko­pos iš­vys­ta­me si­li­ka­ti­nių ply­tų elek­tros pa­sto­tę vi­du­ry miš­ko ir ant ko­pos riog­san­tį bei ap­lin­ką dar­kan­tį švy­tu­rį. No­rint su­vok­ti, ko­kia ši vie­ta bu­vo prieš­ka­riu, te­rei­kia pa­žvelg­ti į iš­li­ku­sias nuo­trau­kas“, – ti­ki­no KNNP di­rek­to­rė.

XIX am­žiaus pa­bai­go­je – XX am­žiaus pir­mo­jo­je pu­sė­je da­bar ge­rai ži­no­mas Ra­ga­nų kal­nas, pa­puoš­tas skulp­tū­ro­mis, va­di­no­si Jo­no kal­nu. Ra­ga­nos kal­nas bu­vo tik ten, kur da­bar sto­vi švy­tu­rys. Vie­ti­niai jį va­di­no Bloks­ber­go kal­nu.

„53 me­trus virš jū­ros ly­gio iš­ki­lęs kal­nas tu­ri na­tū­ra­lią aikš­te­lę. Dėl jos, ma­tyt, ir at­si­ra­do pa­sa­ko­ji­mai apie šo­kan­čias ra­ga­nas. XIX am­žiu­je pir­mie­ji Juo­dkran­tės ku­ror­to inf­ras­truk­tū­ros plė­to­to­jai nau­do­jo­si ko­pa kaip re­gyk­la: į kal­ną ve­dė me­di­niai laip­te­liai, o vir­šū­nė­je sto­vė­jo pa­vil­jo­nas. Vaiz­dus iš jo tu­ris­tai va­di­no vie­nais gra­žiau­sių pa­sau­ly­je – nuo ko­pos bu­vo ma­ty­ti ir jū­ra, ir ma­rios, ir Gin­ta­ro įlan­ka. Po ka­ro re­gyk­la su­ny­ko ir jos vie­to­je bu­vo pa­sta­ty­tas grioz­diš­kas švy­tu­rys“, – pa­sa­ko­jo A. Fe­ser.

Jei bū­tų pri­im­tas spren­di­mas de­mon­tuo­ti švy­tu­rį ir at­sta­ty­ti pa­vil­jo­ną, pa­šne­ko­vės ma­ny­mu, grei­čiau­siai tek­tų pra­re­tin­ti pu­šų ma­sy­vus, kad me­džiai ne­už­gož­tų vaiz­do. „A­tei­ty­je kal­bė­si­mės ir su uos­ti­nin­kais, ir su Kre­tin­gos miš­kų urė­di­ja dėl kraš­to­vaiz­džio for­ma­vi­mo kir­ti­mų to­je vie­to­je. Pro­jek­ta­vi­mo dar­bai ga­lė­tų pra­si­dė­ti ki­tą­met“, – tvir­ti­no ji. Už tai, kad bū­tų at­sta­ty­tas is­to­ri­nis pa­vil­jo­nas, pa­si­sa­ko ir pa­vel­do­sau­gi­nin­kai, nes so­viet­me­čiu iš­ki­lęs švy­tu­rys – jo­kia kul­tū­ros ver­ty­bė.

Orien­ty­ras jūroje

LSLA di­rek­to­rius Ro­ber­tas Ta­ra­se­vi­čius ne­siė­mė prog­no­zuo­ti, ko­kią įta­ką lai­vy­bai Bal­ti­jos jū­ros prie­kran­tė­je tu­rė­tų Juo­dkran­tės švy­tu­rio de­mon­ta­vi­mas. „Švy­tu­riai ne­bū­ti­nai ro­do ke­lią į uos­tą. Ni­dos ir Juo­dkran­tės švy­tu­riai lai­va­ve­džiams pa­de­da nu­sta­ty­ti jų bu­vi­mo vie­tą jū­ro­je, orien­tuo­tis. Kiek­vie­nas toks įren­gi­nys tu­ri sa­vo mirk­sė­ji­mo „kal­bą“, pa­gal ku­rią jū­ri­nin­kai ži­no, koks tai švy­tu­rys“, – aiš­ki­no R. Ta­ra­se­vi­čius. Pa­vyz­džiui, per 900 me­trų nuo jū­ros sto­vin­čio Juo­dkran­tės švy­tu­rio švie­sos sig­na­las ma­to­mas 33 km spin­du­liu: jo bal­ta švie­sa 3 se­kun­des de­ga, 5 ne­de­ga.

Šis švy­tu­rys ak­tua­liau­sias prie­kran­tės žve­jams ir plau­kio­jan­tie­siems jū­ro­je pra­mo­gi­niais lai­vais. „Sun­ku pa­sa­ky­ti, ar jo ne­te­kus bū­tų pa­tir­ta di­de­lių ne­pa­to­gu­mų. Bet juk ne vi­si tu­ri GPS apa­ra­tus, be to, jie ga­li su­ges­ti. Pa­ty­rę jū­ri­nin­kai orien­tuo­ja­si pa­gal švy­tu­rius, ku­rių mū­sų pa­kran­tė­je tė­ra ke­tu­ri. To­dėl de­ran­tis rei­kės pa­si­telk­ti rim­tus ar­gu­men­tus ir fak­tus, dis­ku­tuo­ti“, – ti­ki­no R. Ta­ra­se­vi­čius.

Anot jo, rea­liau bū­tų ga­li­ma kal­bė­ti apie ga­li­my­bes per­kel­ti švy­tu­rį į ki­tą vie­tą, esan­čią gre­ta, ir taip at­lais­vin­ti Bloks­ber­go kal­ną pa­vil­jo­nui įreng­ti. „Jei švy­tu­rys bū­tų pa­trauk­tas šim­tą me­trų į šo­ną, lai­va­ve­džiams tai ne­bū­tų tra­ge­di­ja, nors pra­ei­tų šiek tiek lai­ko, kol jie pri­pras­tų prie po­ky­čių. Klau­si­mas ki­tas: ar to ti­krai rei­kia, kiek tai kai­nuo­tų ir ko­kie bū­tų fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­niai? Pra­dė­ti dis­ku­si­jas ga­li­ma“, – sa­kė LSLA va­do­vas.