Rūdaičiai - praeities klestėjimo šešėlyje

Rūdaičiai - praeities klestėjimo šešėlyje

Geografinio trikampio tarp Kretingos ir Palangos šiauriniame pakraštyje įsikūrusi sena Rūdaičių gyvenvietė: šalia jos išlikęs piliakalnis liudija, kad žmonės čia gyveno X–XIII a. Sovietmečiu Rūdaičiai garsėjo kaip turtingo Karolio Požėlos kolūkio centras, ir į Palangą vykstantys poilsiautojai specialiai prasukdavo lanką, kad papietautų garsiojoje "Varnoje“.

Dar vos prieš keletą metų žemės sklypai ir gyvenamieji namai kainomis lygiavosi į gretimą Vydmantų gyvenvietę. Tačiau šiandien Rūdaičiai sparčiai tuštėja: trūkstant vaikų, mokykla reorganizuota į mažesnę, dėl nedarbo beveik neberasi šeimos, iš kurios kas nebūtų emigravęs į užsienį.

Vėjo malūnai netrukdo

Įvažiuojant į Rūdaičius nuo Kretingos pusės, atsiveria kontrastiškas vaizdas. Dešinėje – masyvi koplyčia, kuri pastatyta dar prieš sugriūvant kolūkiui, tuometinio pirmininko Stanislovo Mažeikos rūpesčiu. Praėjusį rudenį seniūnija ją apšvietė moderniais šviestuvais, kad šviečianti koplyčia taptų Rūdaičių kaimo simboliu.

Gyvenvietę supa vėjo malūnai. "Mums „nemaišo“ tie malūnai, nes yra atokiau nuo kaimo. Netgi atvirkščiai – jų sparnų plazdėjimas, vakarais žiūrint pro langus, savotiškai nuramina. O iš toliau atvažiavę svečiai puola juos fotografuoti“, - sakė gyvenvietėje pakalbinti rūdaitiškiai.

Prašalaičiui gerai matoma kalva su maro kapais. Pernai šias kapinaites sutvarkė – iškuopė, apsodino gėlėmis ir apdėjo lauko akmenimis - rūdaitiškiai Viktorija Kerienė, Stasė Navickienė ir Breiterių šeimyna. Už jų - tvarkingos evangelikų liuteronų kapinės, į kurias šios bendruomenės žmonės dar tebelaidoja savo artimuosius.

Gerus nesenus laikus mena šiandien savojo pirkėjo prie pat kelio belaukiantys statiniai: šimtametė Navicko daržinė ir antikos "akropoliais“ dekoruotas restoranas "Bajorų gūžta“.

"Sovietų laikais daržinėje buvo "kultūrnamis“ ir kiną čia rodydavo: kokios eilės nutįsdavo, kai atveždavo indų filmus“, - prisiminė viena rūdaitiškė. Masyvus tvenkinys kaimo centre – vėlgi kolūkio laikų palikimas: jis – šios vietovės puošmena ir žvejų pamėgta vieta.

Kultūros centras – be vandens ir tualeto

Buvusi kolūkio kontora po savo "sparnu“ šiandien glaudžia paštą ir privačią parduotuvę, o antrajame aukšte - Kretingos kultūros centro filialą. Dėmesį patraukė senoviškas aliumininis bidonas ant laiptų.

"Gyvename lyg pokariu: neturime nei vandens, nei tualeto. Gamtinių reikalų tenka parbėgti namo. Vandens grindims plauti valytoja atsineša iš namų, - akims užkliuvus už to bidono, kalbėjo meno vadovė Gražina Katkuvienė. – Vamzdynuose užšalo vanduo. Salėje irgi – lyg kokiame "šaltyšiuje“.

Anot G. Katkuvienės, prieš kelerius metus buvo ketinta kultūros namus iškeldinti į darželį: "Bet "nuplaukė“ tam žadėti pinigai – jų prireikė Kretingos miesto tualeto statybai“.

Sovietmečiu rūsyje buvusi katilinė, kuri šildė visą pastatą. Tačiau senieji radiatoriai buvo nudraskyti ir įrengti elektriniai šildytuvai. Taupant elektrą, salėje jie teįjungiami tik prieš renginius.

"Yra aktyvių žmonių, ypač vyresnio amžiaus, kurie labai nori bendrauti. Ypač per Adventą ir tamsiu kalėdiniu laikotarpiu. Jie atsiveda ir anūkus. Todėl rengiame šventes, puokščių parodas, atgaivinome senuosius amatus - mokėme šluotas rišti, plunksnas plėšyti, kastinį sukti“, - kalbėjo G. Katkuvienė. Dabar, anot jos, dėl šaltų patalpų tėvai nebenori leisti vaikų nė į repeticijas.

Paštą nori numarinti

"Pašte per šalčius išvis sėdime mėlynomis nosimis: radiatorių nėra, langai - kiauri, - kalbėjo Rūdaičių pašto vadovė Irena Ronkaitienė. – Seniūnija pasigailėjo kultūros centro – įrengė nors elektrinius radiatorius, o mes - visai pamiršti. Pašte po trečdalį etato ir bedirbame dviese su laiškaneše Elena Galdikiene“.

Centrinis paštas, I. Ronkaitienės manymu, išvis sugalvojo kažkokią "bezobraziją“ – klientų jos nebepriiminės šeštadieniais, nors darbe reikės būti.

"Žmonės kaip tik dažniausiai ir ateidavo savaitgaliais susimokėti mokesčių, pabendrauti. Anądien koks aštuoniasdešimt žmonių buvo atėję sumokėti už elektrą. Kai kuriems senoliams nebėra nė su kuo pabendrauti, - vaikai išsivažinėję, kaimynai užsiėmę. Dabar nebebus nė to“, - samprotavo moteris.

Rūdaičių kaimo biblioteka iš šio pastato išsikėlė į mokyklą, o jos vietoje prieš Adventą buvo įkurdinti maldos namai.

"Pagaliau turime ir savo bažnytėlę – nebereikia važinėti į Palangą ar Kretingą. Dabar pas mus kunigai iš Palangos atvažiuoja kas antrą sekmadienį. Aldona Lazdauskienė ir Birutė Šimkienė prižiūri, išvalo maldos namus. O pradėjome nuo nulio: patys iš namų atnešėme staltiesę, kilimą, žvakides“, - pasidžiaugė G. Katkuvienė.

Kaimas gesino gaisrą

"Praėjusią savaitę kaime turėjome nelaimę – degė mano kolegės Elenos Galdikienės tvartas. Ji sakė, kad žmonės būriais subėgo ugnį gesinti. Ypač - jaunimas: atbėgo Aivaras Mineika, mažasis Pareigių sūnus, o Jonas Lazdauskas ir striukę prasidegino. Negalvojo, kad patys gali nukentėti: puolė į ugnį ir tris paršelius ištempė. Sugaudė po laukus pasklidusias vištas, metė sniegą ant trobos stogo, kad ugnis nepersimestų“, - E. Galdikienės žodžius apie kaimo žmonių gerumą persakė jos kolegė.

Kaimo žmonės džiaugiasi čia pat, Rūdaičiuose, turį sveikatos punktą: "Jeigu kokią savaitę nėra mūsų seselės, atrodo, kad visi "miršt žemėn“ – taip ji reikalinga: ar vaistus susileisti, ar patarimo paprašyti. O sykį per savaitę atvažiuoja šeimos ir vaikų gydytojai. Geri daktarėliai, - kaimo žmogui ne tiek vaistų, kiek dėmesio, supratimo ir gero žodžio tereikia“, - kalbėjo I. Ronkaitienė.

Sensta jų kaimas, nes dirbti po užsienius išsivažinėjo jaunimas, mąstė pašnekovės. Sugrįžta šventėms, palieka namiškiams pinigų ir vėl išvažiuoja. O ką daryti, jei darbų aplink nebėra, svarstė jos.

Žmonių kaitos, kaip prieš kelerius metus, irgi nebėra: kas pardavė žemes, pasistatė namus, tam pasisekė. Dabar niekas nebeperka – už žemės hektarą nebeduoda nė tūkstančio.

Rūdaičių pagrindinė mokykla praėjusį rugsėjį buvo prijungta prie Kretingos Marijono Daujoto vidurinės mokyklos.

"O ką padarysi: vaikų nebėra – visi išsivažinėjo po Kretingos ir Palangos vidurines mokyklas. Čia buvo savų mokytojų prižiūrėti, "nupopinti“ lyg kokie viščiukai, tačiau pasigesdavo geresnių žinių. Gaila tik neišsaugotų darbo vietų“, - kalbėjo dvi mokines auginanti rūdaitiškė Danutė Skurdauskienė.

Bėgančioji rūdaitiškių šeima

Danutė ir Pranas Skurdauskai bei keturios jų atžalos – jau suaugę sūnūs Egidijus ir Kęstutis bei dvynukės Marija ir Monika – vadinami bėgančiąja rūdaitiškių šeima: kasmet jie dalyvauja Vasario 16–ajai skirtame tradiciniame sporto klubo "Rūdaičiai“ rengiamame bėgime.

Skurdauskų šeima kasmet dalyvauja tradiciniame Vasario 16-osios bėgime.
"Bėgsiu, kol gyva būsiu. Juolab, kad esu gimusi vasario 16-ąją. Savo vaikams sakau: kai pati nebegalėsiu, teks jums mane vežimėlyje stumti. Bėgimo aistra degu nuo vaikystės.Visą gyvenimą norėjau būti sportininke, bet aplinkybės susiklostė kitaip. Užtat bėgimu uždegiau ir savo vyrą Praną, ir vaikus“, - atviravo D. Skurdauskienė.

Kiek tų medalių, visokių apdovanojimų šeima pritempusi, sakė ji.

Abu Skurdauskai šiuo metu – sezoniniai bedarbiai: nes Pranas – statybininkas, o Danutė – gėlininkė.

"Atrodo, daugiau laiko galėčiau skirti savo pomėgiui, nes sportuoti Rūdaičiuose - tik norėk: mokykla įsileidžia į savo sporto salę ir suaugusiuosius. Yra susibūręs net sporto klubas. Bet sykį nuėjau – buvau tik viena moteris: pamėčiau į krepšį, tuo ir baigėsi mano treniruotės. Dabar lauksiu bėgimo, atsigauna širdis“, - sakė ji.

Žiemą D. Skurdauskienė atranda ir kitokių moteriškų malonumų – apie tai paliudija ant sienos kabantis jos numegztas gobelenas bei siuvinėti paveikslai.

"Pajūrio naujienos"

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder