Kretingoje pasigedo susibroliavusių miestų herbų

Į redakciją užsukęs gidas ir istorikas iš Kauno Chaimas Bargmanas sakė, jog Kretingoje jis pasigedo susibroliavusių miestų herbų ir miesto valdžiai siūlysiąs juos atidengti prie savivaldybės. Tuo pačiu jis atvežė 1940 m. išleistą Lietuvos telefonų abonentų knygą, kad pasidomėtume, kokie žmonės prieškariu Kretingoje jau turėjo telefoną.

Herbai pritrauktų turistus

"Į tuos Lietuvos miestus, kurie broliaujasi su pasaulio miestais ir savo brolystę įamžina abiejų miestų herbais, atvyksta gerokai daugiau turistų. Ypač - iš tų susigiminiavusių šalių“, - įsitikinęs 59-erių gidas Ch. Bargmanas.

Jis pasakojo, jog jam lydint amerikiečių turistų grupę, kuri vyko iš Kelmės į Telšius, viena moteris paprašė pasukti iš kelio, kad patektų į Šiaulius. Mat, ji žinojo, kad Šiauliuose yra JAV Omahos miesto, su kuriuo draugauja Šiauliai, herbas. Ji pati buvo omahietė ir būtinai norėjo nusifotografuoti prie to herbo.

Pirmieji Lietuvoje, pasak svečio, susibroliavusių miestų herbus atidengė Kėdainiai, po to – Kelmė. Vėliau herbai buvo atidengti ir Kaune, Laisvės alėjoje.

Kretingą, Ch. Bargmanas sakė, įsiminęs iš vieno nutikimo, įvykusio prieš 10 metų. Jis lydėjęs turistų iš Havajų valstijos sostinės Honolulu grupę. Pakeliui sustoję Jokūbave. Nors buvo šventadienis, bet jie įsiprašė į paštą, - mat, turistai būtinai užsimanė užsiantspauduoti vokus.

Pats jis senų spaudų, atvirukų ir jokių senienų nerenkąs. Tik pasiskolinęs prieškariu išleistą telefonų knygą ir, važiuodamas prošal, užvežąs ją į redakcijas – gal šioms bus įdomios prieškario žinios apie savąjį miestą.

Telefonų knyga – istorijos liudytojas

Pusę 200 puslapių apimties knygos "Lietuvos telefonų abonentų sąrašas 1940 m.“ sudaro tuometinės laikinosios sostinės – Kauno – telefonai. Kita pusė – Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų įstaigų ir privačių abonentų numeriai.

Visi miestai išdėstyti abėcėlės tvarka, tarsi būtų vienodo dydžio administraciniai vienetai. Iš mūsų miestelių telefonizuoti jau buvo: Jokūbavas, Kartena, Darbėnai ir Salantai.

Iš viso Kretingoje 1940 m. buvo per 100, Kartenoje – 10, Jokūbave – 9, Darbėnuose – 13, Salantuose – 23 telefonų abonentai.

Vartant knygą, galima sužinoti, kokios tautybės žmonės buvo turtingiausi ir įtakingiausi, jei galėjo turėti telefoną. Dominavo žydų verslininkai ir prekybininkai.

Pagal telefonų knygą galima spręsti ir apie tuometinę valdžios struktūrą, veikusias įstaigas bei parduotuves, verslus ir pan. Beje, Kretingos valstybinės įstaigos, verslo bendrovės bei individualūs abonentai taip pat eina pagal abėcėlę: apskrities viršininkas ir jo pavaldiniai, auto taksi išnuomojimas, Aukštkalvių girininkijos raštinė ir t.t.

Asačiovas Lukijanas, žuvų rūkykla ir žuvų ekspertas, Kretingsodžio gatvė – tokia yra pirmoji kretingiškio pavardė ir informacija apie jį prieškario Lietuvos telefonų knygoje.

Pavyzdžiui, Mauša Rabinovičius turėjo vandens malūną, Icikas Levinas vertėsi geležies prekyba, Kostas Viršila nuomojo auto taksi. Bažnyčios gatvėje buvo įsikūrusi Ivaškevičiaus įpėdinių vaistinė, Kretingos dvare veikė alaus urmo sandėlis ir pilstytuvė.

Telefonai tuomet jau veikė pagrindinėse įstaigose: ligoninėje, mokesčių inspekcijoje ir pašte Kęstučio gatvėje, miškų urėdijoje Šaulių alėjoje, linų apdirbimo fabrike Palangos g., policijos nuovadoje Laisvės g., pradžios mokykloje Vilniaus g. ir t.t.

Telefonizuota miestelių valdžia

Pastebima, jog mažuose miesteliuose telefonų linijomis buvo sujungtos pagrindinės įstaigos.

Salantuose veikė valsčiaus savivaldybės, ugniagesių komandos, policijos nuovados, Žydų liaudies banko, vaistinės ir Grūšlaukės girininkijos telefonai. Visi kiti – privatūs, pusė jų – irgi žydų tautybės salantiškių.

Kartenoje be valsčiaus savivaldybės, ugniagesių, vartotojų bendrovės, policijos nuovados, girininko ir pašto privačius telefonus dar turėjo: vaistininkas Jonas Velavičius, klebonas Jurgis Rutkauskas, agronomas Jonas Raudonis, daktaras Jonas Kučinskas ir vandens malūno Rubuliuose savininkė Eilen Gylienė.

Jokūbave telefonas buvo įvestas į prezidento Aleksandro Stulginskio dvarą ir pasienio policijos postą. Privatų telefoną turėjo trys gyventojai: mokytojas Petras Bortkevičius, Juozas Jurkus iš Petrikaičių ir Stasys Daknevičius iš Vaitelių kaimų.

Darbėnuose telefonus įsivedė kunigas Anupras Bardauskas, skudurų pirklys Abraomas Blochas, vaistininkas Alteris Eilbergas, lentpjūvės savininkas Efrojimas Jakobas, pradžios mokyklos vedėjas Mykolas Rauchas. Miestelyje veikė pašto, girininkijos, „Pienocentro“ pieninės, policijos nuovados ir valsčiaus savivaldybės telefonai.

Kretinga bičiuliaujasi su 6 Europos šalių miestais: Lemborku - Lenkijoje, Osby – Švedijoje, Kiskunhalas – Vengrijoje, Jeseniku – Čekijoje, Polesku – Rusijoje ir Viljandi – Estijoje.