Vilniaus valdžiai nukėlus Žaliojo tilto skulptūras, socialiniuose tinkluose kilo tikra fiesta. Tačiau akivaizdu, kad Lietuvoje dar liko sovietinių simbolių, kuriuos reiktų arba nukelti, arba sulyginti su žeme. Kalbu apie Šventosios kurortą, kuris vienu ypu gali sugrąžinti į praėjusio amžiaus pabaigą.
Į Šventąją atvykome labai trumpam, nusprendę dviračiais numinti iš Klaipėdos iki kurorto. Dviračių takas – tikra pasaka, tačiau Šventosios kurortas – tai sovietinis košmaras, tikrai neįsivaizduoju, kodėl žmonės gali trokšti ten atostogauti.
Tie patys praėjusio amžiaus atsilaupę nameliai be dušų, kioskelių gausa ant kiekvieno kampo kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai bėgdavome pirkti kramtomosios gumos „Love is...“
Bet apie viską iš pradžių. Ačiū Dievui, apsigyvenome ne viename iš tų namelių, prie kurių žmonės vakarieniauja ar pusryčiauja pasistatę lauko baldus ir visuomet turi atsinešę vandens prausimuisi puoduose.
Gyventi teko tvarkingame dviaukščiame svečių namų kambaryje, kuriame tilpome šešiese. Kaina tikrai juokinga: už kambarį – 50 eurų, plius 5 eurai už papildomą čiužinuką (padalijus į 6 dalis išvis lieka zuikio ašaros), taip pat po 3 eurus už patalynę. Tik prašymai keistoki: patalynę reikia patiems apvilkti, išvažiuojant – nuvilkti, išnešti šiukšles. Gerai, kad nepaprašė nuvalyti langų arba išplauti grindų... Bet žema kaina tikriausiai pateisina tokius reikalavimus.
Tiesa, išsinuomoti gyvenamąją vietą vienai nakčiai pasirodė nelengva. Paprastai nuomojama savaitei ar bent savaitgaliui.
Tačiau pats miestelis galėtų būti tarsi Grūto parkas 2, skirtas komunizmo nepatyrusiems vakariečiams, kurie atvyktų į šią vietą dėl egzotikos. Kas gali norėti išsiruošti savaitei prie jūros į apsilaupiusį namelį be patogumų? Kai praustis tenka eiti į bendrus dušus, į tualetą naktį irgi lakstyti per lauką. Kažkiek primena Lietuvos karinę stovyklą Čagčarane, bet ir ten patogumai šimtą kartų geresni.
Žinoma, daug ką atperka jūra ir paplūdimys. Ypač tiems, kas mėgsta praktiškai laukinius paplūdimius, dvokiančius nuo jūros prineštų juodų dumblių, kuriuose energingai knisasi gintaro gabalėlių ieškotojai. Truputį pasiknisome ir mes! Ir net radome keletą gabalėlių, kurie būtų tinkami „saldžių“ paveiksliukų su gintaru gamybai.
Paplūdimio vaizdelį dar labiau „papuošia“ užkerpėjusio Šventosios molo liekanos. Žiūrėjau žiūrėjau ir supratau, kad jie man primena amerikiečių žurnalisto Gregorio Feiferio, išleidusio knygą „Rusai. Žmonės už valdžios fasado“ aprašytus vaizdus Kamčiatkoje. Tik ten dar labai daug apleistų laivų vaiduoklių, kurių Šventojoje, žinoma, nėra.
Nuo pajūrio patraukėme į miesto centrą. Tai pagrindinė Kopų gatvė, nusėta kavinėmis ir kitokiomis pasilinksminimo vietomis. Kažkas panašaus į Palangos Basanavičiaus gatvę, tik daug daug blogiau.
Visų pirma, gatvė tiesiog nesutvarkyta. Antra, iš kavinių ir kioskų sklinda toks rusiškas arba pirmųjų nepriklausomybės metų bumčikas, kad net nesusigaudai: gal čia kokia beždžioniukų diskoteka prieš dvidešimt metų?
Ir, žinoma, šokiai! Kaip be jų! Tik tiek, kad jie niekuo nesiskiria nuo DELFI aprašytų Petrozavodsko diskotekų. Išgirdome ir Natali dainą: „A bože kakoj mužčina“, bet buvo ir senesnių, kurias pamenu nuo paauglystės laikų.
Bet už tai aptarnavimas koks greitas, kad oho! Viską atnešė per keletą minučių, o silkės puselė su viena bulve buvo neįžvelgiamai užversta kopūstais ir salotų lapais. Visa laimė, kad tarp mūsų buvo tokių, kurie valgo visus įmanomus lapus.
Miestelį palikom kitos dienos ryte, tačiau nė vienas žmogus iš kompanijos kažkaip neužsiminė norintis pasilikti ilgiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą