Koplyčios statytojai laukia piligrimų

Koplyčios statytojai laukia piligrimų

Rietavo savivaldybės Daugėdų kaimo ūkininkus Birutę ir Povilą Grigolus vietos gyventojai vadina kaimo spinduliais. Į artimiausią bažnyčią Stulgėnuose pėdindavusios močiutės gali melstis šios poros rankomis pastatytoje ir 2008 metais pašventintoje koplyčioje.

Ponas Povilas sakė, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę žmonės pristatė pirčių, tad jam atrodė, jog metas pastatyti koplyčią. Pameistrys buvo sūnėnas.

Koplyčioje laikomos mišios, krikštijami kūdikiai. Koplyčia visada atvira, o daugėdiškiai neša jon savo nuaustus šventųjų, popiežiaus paveikslus, statulėles, religinę literatūrą. Be to viso to, P. Grigola pamiškėje pastatė atminimo kryžių stribų nukankintiems partizanams.

Arklių užkalbėtojas

Vyras prisimena veterinarijos gydytojo darbą tarybiniais metais, kai galvijus "gydė" nuo bado. Šie, išsekę dėl pašarų stygiaus, neatsikeldavo. Kaimiečiai jį vadino arklių užkalbėtoju: su arkliais bendravo kaip su sau lygiais - drąsiai, pripažindamas jų protą.

Ir šiandien ūkininkai laiko dvi karves - Gražuolę ir Juodmargę, paršelių ir pulką vištų dedeklių. Beje, prakusti ūkiui padėjo Vytautas Landsbergis, supažindinęs su prancūzų ūkininkais, gyvenančiais valsčiuje prie Orleano. Šie atvežė labdarą - gera traktorių, kitų ūkio padargų. Svečiams Daugėduose labai patiko, tik iš parduotuvių jie nieko nepirko, gardžiavosi naminiu maistu.

"Mano gimtasis Gudalių kaimas dingo. Daugumą dorų darbščių ūkininkų ištrėmė į Sibirą, kelis enkavedistai nušovė, kiti patys išbėgiojo. Kai sujungė du kolūkius - Minijos ir "Spalio" - į vieną, mudu su Povilu susiėjome. Aš tada parduotuvėje dirbau, jis - paprastu darbininku.

Trejus metus jo laukiau, kol atitarnavo tarybinėje armijoje "sausumos jūreiviu": Kaliningrade darbo batalionas krovė ir taisė laivus. Vilkėjo jūreivišką aprangą, dirbdavo iki 2 valandos nakties. Jaučiau, kad man skirtas. Paskui Povilas įstojo mokytis į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, užauginome tris sūnus, vienas, muziejininkas, jau yra miręs", - mena ponia Birutė.

Tuometiniame kolūkyje ji dirbo sandėlyje prie sėklinių grūdų. Darbas buvo sunkus, jei norėjai nesugadinti sėklos, reikėjo ją džiovinti, maišyti, prižiūrėti, kad grūdų neišvogtų. Ją, kaip ir kitus septynis vaikus, mamytė nuo mažų dienų išmokė sąžiningai dirbti. Tėvas buvo eigulys, beveik nėjo prie ūkio darbų, todėl samdė šeimyną.

"Tarybiniais metais biedni buvom. Dirbom už "ačiū". Iš kaimiečių atėmė derlių, dėjo į bendrą katilą. Kūlėm, valėm tuos grūdus, o rytą juos išveždavo gurguolės. Dabar žmonės šaukia nesavu balsu: "Krizė!", nejaugi neprisimena, kaip gyvenom prie sovietų?" - stebisi Birutė.

Čia ramybės ir atgaivos sielai pasisemia Daugėdų kaimo gyventojai ir kaimo svečiai.


Ji prisimena, kaip vyrai su daina darbuodavosi, pjaudavo rugius, o už metų darbą tegaudavo 7 kilogramus dirsių. Ir be galo laiminga buvo, kai pagaliau vyras parnešė pirmąją algą: už metus jam sumokėjo 7 rublius...

"Vėliau gavome 50 arų žemės, pasisodinom bulvių, paršiuką ir karvutę auginome. Vyrai naktį pasiklodavo paklodes ir vogdavo grūdus - po 20 kilogramų. O iš tiesų - savus atimtus valdžios atsiimdavo, juk reikėjo šeimynas maitinti", - pasakojo moteris. Vagis milicininkai gaudė, už maišiuką grūdų sodino penkeriems metams į kalėjimą. Gyvulius irgi atimdavo - arklius, karves.

Prisiminimuose - karas

"Niekur nedingsi, mes pripratę prie vargo. Per karą visko matėme. Rusų lėktuvai skrido į Klaipėdą. 8 bombos į mano tėvų lauką pataikė; gal eskadrilės vado kompasas sugedo. Lėktuvai skrido labai žemai, ir mes, vaikai, naktį išsigandę, drebėdami sulipome pas mamą į lovą. Tėvelis, tarnavęs Karalienės Luizės pulke caro laikais, mokėjo vokiškai ir rusiškai kalbėti. Sakė, kelkimės, lėkime eglių alėja, kol namų nesugriovė. Sukritome į griovius", - pasakojo Birutė.

Tąsyk kumetyną, kuriame glaudėsi jos šeima, subombardavo, paskui, kai rusai parėjo, apsigyveno sename dvare su 100 kareivių, jie šeimai paliko du kambarėlius. Daugėduose įsikūrė laikinas aerodromas. Ir prasidėjo netvarka... Nuo seno kaimo žmonės buvo įpratę namų durų nerakinti, jas tik užremdavo išėję į laukus šieno grėbti - nebuvo vagių, "žulikų". Rusų kareiviai atėmė baldus, viską, kol neliko, ką atimti.

1944 metų spalį į kaimą parėjo atkėlė vargšus sužeistus, suvargusius, utėlėtus išbadėjusius rusų karius. Paguldė juos ant šieno, lovų nebuvo, visur mėtėsi krūvos tvarsčių, vaistų ampulių. Kariškiai iš kaimiečių atimdavo naminukę, paskui išmoko ir patys ją išsivirti.

"Šventė spalio šventes, jiems tik duok silkės, svogūnų - ir laimingi šoka, dainuoja", - prisiminė Grigolai.

Prisikėlimas

"Kai pasikeitė santvarka, kaime patys pirmieji pradėjome ūkininkauti. Įkūrėme kooperatyvą. Nors skeptikai sakė, kad vėl tveriame kolūkį, vėl būsianti velniava, pavyko suburti apie 17 ūkininkų. Tie draugai prancūzai dovanojo 28 traktorius. Gerai sekėsi, turėjom keturias melžiamas karves. Iš pradžių mus skriaudė "Žemaitijos pienas", tad įkūrėme savo pieninę", - sakė ūkininkai.

Birutė ir Povilas neranda priežasties pyktis. Yra tos veiklos. Gyvenimas pasikeitė, kai numirė sunkiai diabetu sirgęs sūnus. Jo garbei ir žmonių patogumui tą koplyčią ir pasistatė. Telšių vyskupo Jono Borutos prašymu popiežius Benediktas XVI leido koplyčioje mišias lankyti, išpažinties prieiti ir komuniją gauti. Vienas Seimo narys padovanojo rūpintojėlį. Čia kabantis padėkos raštas ir paveikslas primena Birutei, kaip kruvinąją 1991 metų Sausio 13-ąją ji budėjo prie Vilniaus televizijos bokšto. Matė, kaip sovietų omonininkų tankas pervažiavo Loretos Asanavičiūtės kojas.

"Mane visą laiką tikėjimas palaikė. Mano sūnūs labai gerai mokėsi, bet į komjaunimą nestojo. Ėjome į bažnyčią, o mokyklos direktorei pasakiau: "Jeigu norite, kad vaikai būtų visuomenininkai, mūsų bažnyčioje negaudykit", - pasakojo Birutė, mirusio sūnaus kambarį-biblioteką muziejumi pavertusi.

Buto sienas apsivijusi gyva gėlė vaškuolė, kita gėlė, vadinama Kristaus kančia, saugo daugybę prisiminimų, o ūkininkai Grigolos sako, kad su laiku išlieka jie tik iš prasmingai nugyventų dienų, kurios ir šildo širdį senatvėje.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder