Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Sigito Lečo gimtadienis beveik sutampa su profesine švente. Šiemet 50 metų sukakties proga jam suteiktas vyriausiojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas. Policijos departamentas jį apdovanojo medaliu "Už nuopelnus“.
Ir anksčiau ne kartą generalinio prokuroro skatintas kolektyvo vadovas S. Lečas tvirtina, jog didžiausias jo pasiekimas šiame darbe – suburtas šaunus, kvalifikuotas, komandoje mokantis dirbti prokuratūros kolektyvas.
Jubiliatas atsakė į laikraščio "Banga“ korespondentės klausimus.
- Jubiliejus – galimybė pažvelgti į savo nuveiktus darbus ir save patį. Žvilgtelėkime, kas liko praeityje ir jau nepasikartos.
- Mano gimtinė – Gargždai. Šeimoje aš – pirmagimis. Pradėjau lankyti ką tik pastatytą tuometę pirmąją vidurinę (dabar "Minijos“) mokyklą, tačiau baigiau antrąją (dabar "Kranto“), nes per tą laiką ją pastatė netoli mano namų.
Norėjau Klaipėdoje studijuoti jūreivystės mokslus. Tuomet pamatyti pasaulį galimybę turėjo tik jūrininkai. Tačiau konkursas buvo toks, kad nepasisekė ten patekti. Tada rajono karinio komisariato vadovas, atsižvelgęs į mano potraukį jūrai, pasiuntė atlikti karinę tarnybą į povandeninį laivyną. Uždaroje patalpoje, laive, dirbome 90 žmonių. Psichologiškai tai labai sunku, tačiau mes gražiai sutarėme. Sunkumai žmones vienija.
Jau tada aplankėme Siriją, kurioje buvo karinių laivų bazė. Gera tarnyba laivyne, tik apmaudu, kad teko 1 metus tarnauti ilgiau nei sausumos kariams.
Po karinės tarnybos stojau į Vilniaus universitetą, žurnalistiką, bet studentu netapau. Mano mokytojas Antanas Rukša man vis sakydavo, jog reikia tobulinti stilių... Tada įsidarbinau Tarptautinėje jūrų inspekcijoje. Dirbdamas inspektoriumi, pabuvojau Kanadoje, Belgijoje, Suomijoje. Su jūra susijęs darbas, be tarnybos, truko dar 4 metus. Romantiški buvo mano jaunystės metai. Šeimos fotografijų albume radęs nuotrauką, kurioje įamžintas aš, keturmetis berniukas, aprengtas jūreivišku kostiumėliu, pagalvojau, ar taip aprengusi mama nujautė mano ateitį...
- Kada pradėjote teisininko karjerą?
- Vilniaus universitete teisę studijavau neakivaizdžiai. 1988 m. Klaipėdos miesto prokuratūroje pradėjau dirbti vyresniuoju tardytoju. Vėliau – prokuroro padėjėju, teisminės veiklos skyriaus prokuroru.
Pasikeitus šalies prokuratūros sistemai – įkūrus Klaipėdos apygardos prokuratūrą, įsidarbinau kvotos koordinavimo ir civilinių bylų grupės vyriausiuoju prokuroru ir dirbau 6 metus. Prieš 8 metus mane paskyrė į Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūrą vyriausiuoju prokuroru.
- Sakoma, jog savame kieme pranašu nebūsi...
- Nebūtina būti pranašu – svarbu darbą padaryti. Džiaugiuosi mūsų prokuratūros darbuotojų objektyvumu, nešališkumu, pagarba įstatymams dirbant Klaipėdos rajono gyventojams. Prieš 4 metus prokuratūrai skirtos naujos patalpos. Dabar pareigūnai turi puikias darbo sąlygas. Dirbant visuomenei visi mūsų darbai svarbūs. Beje, per 8 darbo metus rajone nepasitaikė, kad kas nors iš pažįstamų būtų prašęs ką nors neteisėto padaryti.
- Ir visgi darbas gimtinėje sunkesnis?
- Gargžduose dirbti sunkiau, nes esu vadovas kolektyvo, už kurį atsakau – už kiekvieną darbuotoją. Kriminogeninė padėtis rajone šiuo sunkmečiu blogesnė nei ankstesniais metais. Kelerius metus nusikaltimų mažėjo, o dabar daugėja vagysčių, plėšimų, chuliganizmo atvejų. Rajono teisėsauga dirba visomis išgalėmis, kad gyventojai būtų saugūs.
- Esate griežtas prokuroras?
- Esu griežtas neteisybei.
- Papasakokite apie savo pomėgius.
- Mėgstu keliones. Artimiausios – prie jūros. Su šeima keliaujame po Lietuvą. Būdamas gyvas tėvelis rengdavo pasivažinėjimus po Gargždų apylinkes. Važiuodavome kartu su dukra Gabriele, broliu, jo sūnumi. Ir Klaipėdoje mėgstu laisvalaikiu važinėtis dviračiu. Kartu su dukra fotografuojame. Lankausi šaudykloje – nuo mokyklos laikų patinka šaudymas.
- Gimėte ir augote Gargžduose, 20 metų gyvenate Klaipėdoje, bet jau kelerius metus dirbate Gargžduose. Kuo save laikote?
- Žinoma, gargždiškiu. Juk mano giminės šaknys Gargžduose nuo 19 amžiaus. Mano proprosenelė buvo gargždiškė. Čia gyvena mano mama ir jaunesnysis brolis Gediminas.
- Ką mąstote apie gyvenimą sulaukęs brandos?
- Nugyventa pusė amžiaus. Sako, mano proprosenelė sulaukė 105-erių metų, močiutė – 94-erių. Man gyvenimas sekasi lengvai, nes mane supa geri žmonės. Džiaugiuosi tuo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą