Kretingiškis 24 metų Dovydas Bajoras, kurio pagrindinė veikla – renginių organizavimas, sakė, jog Kalėdų Seniu jam yra tekę pabūti kokį pusšimtį kartų. “Būti Kalėdų Seniu man – ne darbas, o pomėgis. Atrakcija, be kurios retai kada praeina mūsų firmai “Trys karaliai” užsakyti renginiai”, - kalbėjo D. Bajoras.
Kalėdų Senio darbymetis prasideda pirmąją gruodžio savaitę ir trunka visą šventinį laikotarpį. Darbuotis tenka ne tik vaikų, jaunimo, suaugusiųjų kolektyvuose – labai dažnai Kalėdų Senio vaidmens prireikia ir įvairioms reklaminėms akcijoms.
Reikia mokėti būti Seniu
Nors Kalėdų Senio vaidmuo D. Bajorui yra pomėgis, tačiau, anot vaikino, dar reikia mokėti būti tuo Seniu.
“Reikia turėti labai daug energijos. Kalėdų Senio pasirodymas trunka nuo pusvalandžio iki valandos, ir – be jokios pauzės, be jokio atokvėpio. Antraip Kalėdų Senis labai greitai atsibostų ir vaikams, ir suaugusiems”, - kalbėjo D. Bajoras.
Kad paįvairintų savo, kaip Kalėdų Senio, pasirodymą, jis sugalvoja įvairiausių dalykų: jei vaikai Senį pasitinka lauke – visi kartu daro mankštą, neva, Senis nori sušilti. Kartą, eidamas į suaugusiųjų šventę, vykusią prie Trakų ežero, D. Bajoras turėjo gerą kelio gabalą kopti įkalne – šventės užsakovai pageidavo netikėtumo efekto.
“Pavyko, - pasidžiaugė pašnekovas, kuris pripažino, kad suvaidinti Kalėdų Senį vis tik reikia nemažai fizinės jėgos, ištvermės. – Būna, kad pajudėjus, gerą valandą pasiautus su vaikais, Senio rūbai būna šlapi nuo prakaito”.
Prieš rengdamasis suvaidinti Kalėdų Senį, D. Bajoras paprastai būsimą scenarijų apgalvoja labai kruopščiai: iki 70 proc. būsimos šventės būna gerai apgalvota, sudėliota jo paties. Tai apsaugo nuo netikėtumų.
Pavyksta išvengti perdėto vaišingumo
Vienas pagrindinių reikalavimų Kalėdų Seniui – elgtis taip, kad jo neišsigąstų trimečiai-penkiamečiai vaikai.
Suaugusiųjų kolektyvai prašo, kad Senio pasirodymas būtų greitas ir efektingas, ir tokio pasirodymo esmė – suteikti gerų emocijų.
Mokyklose gi švenčių rengėjai, dažniausiai – pedagogai, prašo neišskirti geriausių gabiausių mokinių – šventės dieną visi turi būti lygūs.
D. Bajoras pastebi, kad vaikai kasmet rengiasi susitikimui su Kalėdų Seniu: “Esu nustebęs – kaskart vis išgirstu naujų eilėraščių, dainų. Taigi – nenuobodu, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Daugeliui atrodo, kad mes, vaidinantys Kalėdų Senius, esame priversti nuolat klausytis vieno ir to paties”.
Nuoširdžiausiai vis tik per šventinius rytmečius ar popietes linksminasi vaikai: jų akyse D. Bajoras įžvelgia nesumeluoto nustebimo, jie nesistengia atpažinti, kas slepiasi po Senio rūbais, nes jie tiki, kad Kalėdų Senis – ir taip tikras. Vaikai dažnai padiktuoja ir savo žaidimo taisykles, taip paįvairindami paties Kalėdų Senio sugalvotą scenarijų.
Suaugusiųjų sambūriuose D.Bajorui labai dažnai tenka atlaikyti mūsų – lietuviškąjį – vaišingumą. Ypač vaišingi – moterų kolektyvai. D. Bajoras pripažįsta, kad tas vaišingumas – įkyrokas, tačiau jo išvengia.
“Kai Kalėdų Seniui įkyriai siūlo išgerti, sakau, kad Senis nenori ūsų sušlapti”, - stebuklingą frazę išdavė D. Bajoras.
Vietoj “Alyvų” skamba “Kalėdos”
D. Bajoras patyrė, kad daugelyje švenčių – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų – su didžiausiu užsidegimu yra šokamas “Ančiukų” šokis, verčiantis paprakaituoti ir Kalėdų Senį.
“O smagiausia daina – kūrybingų žmonių perdainuota “Anties” kolektyvo daina “Alyvos”, tik vietoj to žodžio skamba žodis “Kalėdos”. Ta daina visai neblogai nugriaudi, kai susirenka mėgstančių padainuoti žmonių kompanija – ypač “užveda”tas “antiškasis” lia-lia-lia-liaa…” - įspūdžius iš vakarėlių pasakojo D. Bajoras.
Jeigu kolektyvą kartais ir sunku būna išjudinti, tai dalinti dovanas Kalėdų Seniui – vieni juokai: švenčių užsakovai įprastai patys pasirūpina prie kiekvienos dovanėlės prisegti korteles su vardais, dar lengviau – įteikti bendrą įmonės vadovo dovaną visam kolektyvui.
O ar pats Kalėdų Senis gauna dovanų?
“Gaunu. Štai močiutė gimtadienio proga šiltas pirštines Kalėdų Seniui padovanojo, kolega – gerus marškinius. O šiaip visi Kalėdų seniai gerai žino, kad jų “bendradarbis” mėgsta viskį “Jack Daniels”. Jo pagurkšnoti sau leidžiu labai retai, esant progoms ir - kažkiek laisvo laiko”, - tvirtino D. Bajoras, kuriam geriausias poilsis – paslidinėti.
Išskirtinis Kalėdų Senio interviu “Pajūrio naujienoms”
- Tai kur visus metus slėpėtės?
- Savo fabrike, kuris yra įkurtas prie NASA inžinierių bataliono.
- Kodėl?
- Šiais laikais vaikai pageidauja labai modernių žaislų: prieš 200 metų vaikai dar žaidė mediniais žaislais, po to teko perorganizuoti gamybą, kad galėtume gaminti burzgiančius ir skraidančius… O prieš 10 metų visi pradėjo prašyti Betmeno mobiliųjų, Ksenos kardų. Dabar – gamos spindulių matuoklių, laužiklių, teleportų, net – laiko mašinos. Tai kaip čia be NASOS apsieisi.
- Iš kur Kalėdų Senis žino, kas visus metus buvo geras, o kuris – blogas?
- Yra “google” nuodėmių skaitytuvas. O duomenis sutikrina snieguolės – jų turime.
- Ką Kalėdų Senis išgirsta, kai atneša ne tų dovanų, kurių buvo prašoma laiške?
- Vaikas tą dovaną “krauna” į žemę ir pradeda garsiai rėkti. Pajuokavau…
- Kaip surandate, kur Jums atvykti?
- Šiuolaikiniai elniai naudojasi navigacija.
- Ir daug tų elnių turite? Ar keičiate tarpinėse stotyse?
- Elnias Rudolfas visada bėga pirmas ir niekada nepavargsta. Jis – labai stiprus. Kitus tenka pakeisti.
- Ar nenuobodu vienam, tik su Rudolfu, keliauti?
- Kai skrendi virš Žemės, oho – kiek prisižiūri. Kur jau čia bus nuobodu.
- Kiek Jums metų?
- Ne mažiau 560.
- O kokios geriausios dovanos Kalėdų Seniui?
- Naminiai sausainiai – prašyčiau, kad jų ir man paliktų. Ir būtinai – šilto pieno. Kad šaukdamas “oho-hoooo” neužkimčiau…
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą