Jokūbavas: kryždirbių ir muziejininkų bendruomenė

10 kilometrų į pietryčius nuo Kretingos, Žalgirių seniūnijoje stūksančio miestelio, užpernai atšventusio 230-ies metų jubiliejų, žmonės didžiuojasi istoriniu paveldu, puoselėja tradicijas ir kuria naujas.

Tarp didžiausių žmonių svajonių - atstatyti parke nugriautą prezidento Aleksandro Stulginskio dvarelį, kuriame kažkada buvo kultūros namai.

Šeimai - lapių kailiai

Vienos pirmųjų rajone įsikūrusios bendruomenės pirmininku Viktoru Kairiu žmonės pasitiki, esą jis visuomeniškas, pareigingas, linkęs įkūnyti savo idėjas, todėl ir turi autoritetą.

"Norisi padėti savo miestelio žmonėms, kurie, nuo darbų atsiplėšę, susirenka pabendrauti, paklausyti paskaitų apie Žemaitijos istoriją", - sakė buvęs kolūkio agronomas, neseniai baigęs ūkininkauti.

Dabar bendruomenė gavo pinigėlių vandentiekio ir kanalizacijos renovacijai, tik vis dar neišsikovoja šaligatvių, be kurių vaikams pavojinga pėdinti į mokyklą. Neturi autobuso, vežančio darbininkus į Kretingą ir Gargždus, juo gali nusigauti tik į Klaipėdą. Krizė, tad daugelis gražių projektų sustabdyta. Tačiau Lietuvos tūkstantmečio garbei bendruomenė pastatė Tado Šorio, garsiojo tautodailininko Lukausko vaikaičio, išskobtą koplytstulpį.

Ponas Viktoras pasidžiaugė, kad miestelio savigynos būrio vyrai neturi daug darbo, nes plėšikėlius ir ilgapirščius sutramdė jau prieš keletą metų ir net žygdarbį padarė - sulaikė miestelyje pas moterį besislapstčiusį žmogžudį. Dabar nebent kokį prekiautoją naminuke demaskuoja, o jos gėrėjai yra taikūs.

Bendruomenės pirmininkas iš bendros žvejų ir medžiotojų populiacijos skiriasi tuo, kad nemėgsta girtis. Išpešu iš jo pasakojimą ne apie didžiausią, bet apie brangiausią žuvį - žūklė jūroje kolektyvui kainavo 600 litų, o pagauta tik viena menkė. Tvenkinyje užtat raudžių, ešerių, plakių apstu - kol jų neišgaudo "tinklininkai" arba "elektrikai".

Jokūbavo bendruomenės pirmininkui Viktorui Kairiui norėtųsi, kad iš 115-os jos narių aktyviai darbuotųsi ne tik "dvylika apaštalų".

"Artimiausiuose dviejuose miškuose stirnų ir plėšrūnų per šiltas žiemas priviso per daug, o lapių kailių kailiniais aprengiau žmoną ir dvi dukras, liko pagrandukę jais aprūpinti. Kalė laika kažkodėl privengia medžioklės, užtat namus gerai saugo", - nenusiminė pokalbininkas.

"Miestelis turi dainuoti", -

sakė Kretingos kultūros centro Jokūbavo filialo vedėja Danutė Pilipčiuk, čia gimusi, augusi, ir jau 35 metus vagojanti kultūros barus.

"Esame istorinė gyvenvietė, todėl jaučiame misiją tęsti geriausias jos tradicijas. Didžiausia svajonė - atstatyti parke nugriautą A. Stulginskio dvarelį, kuriame kažkada buvo kultūros namai, tad galėtų būti ir ateities kultūrinis centras", - sakė moteris.

Be vietinių Dainų švenčių, Jokūbave vyksta šv. Kajetono (savo santaupas ir gyvenimą skyrusio rūpinimuisi vargšais ir ligoniais) ir Marijos Magdalenos atlaidai. Ponia Danutė gieda bažnyčios chore, todėl žino dievobaimingiausių miestelio žmonių, senųjų tradicijų kūrėjų istorijas.

"Jų dėka turime kaimo kapelą, moterų ansamblį, kurio brandžiausia dalyvė yra Ona Armalienė, išauginusi aštuonetą vaikų ir turinti pavyzdinę sodybą, buvęs tremtinys Kostas Dačkus - gerbiamas kryždirbys, padarė ir koplytėlę, devyndarbė tautodailininkė Aldona Jogminienė. Tai žmonės, šalia kurių turi judėti, išmoningai švęsti šeimos ir valstybės šventes", - pasakojo moteris.

Danutė prisipažįsta, kad jeigu reikėtų rinktis šiandie, vietoje masinių renginių režisūros rinktųsi psichologijos studijas. Ji įkūrė netradicinės veiklos klubą "Einu į save", kur kalbasi apie Čiurlionį ir Vydūną, tauriąsias liaudies meno ir mąstymo tradicijas. Įsiminė šventės, į kurias žmonės susirenka ne vaišių suvilioti. Antai pernai, Mindaugo karūnavimo dieną, pėsčiomis, su dviračiais, vežimais ir vaikų vežimėliais visą vakarą po ąžuolais prie laužo linksminosi iš širdies, jaunimas gitaras brązgino.

Pokalbininkė išaugino du vaikus ir sako besidžiaugianti, kad sūnus Andrejus su marčia ir dviem dukrytėmis, sugrįžęs iš Airijos, kuriasi gimdytojų pašonėje - Palangoje. Jos dukra pedagogė Andželika vaikus augina sostinėje. Vyras Dmitrijus - temperamentingas ukrainietis, kuriam žemaitė juokiasi nepasiduodanti.

"Šauni, graži jo giminė. Mane jo tėvonijoje šurmulingai pasitiko vyro tetos ir pusseserės, dainavo, pyragais vaišino. Išmokau ukrainietiškus barščius virti, pyragėlius su kopūstais ir grybais kepti. Dmitrijus man prisakė: "Tu nuvažiavus pas mano gimines, savo tvarkos nedaryk, o aš čia prisiderinsiu", - pasakojo moteris, savo ruožtu ilgus metus laukusi savojo jūreivio grįžtant - ištikimai ir su meile.

"Mūsų visų didelis troškimas yra atstatyti buvusį Jokūbavo dvarą, kuris taptų kultūros centru", - sakė Danutė Pilipčiuk.

Su prieš 30 metų iš Pakruojo rajono į Jokūbavą atsikėlusia Felicija Stramilaite pirmiausia įsišnekėjome apie jos kuriamas mandalas, kurių paslaptimis ji mielai dalinasi su aplinkiniais, rengia meditacines parodas. Moteris yra tikra, kad pats mandalų kūrimo procesas harmonizuoja, išlaisvina nuo įtampų ir stresų.

Prieš dvidešimt metų A. Stulginskio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir dailės mokytoja pradėjo kurti istorijos ir kraštotyros muziejų, kurį aplankė ir dabartinis Lietuvos prezidentas, ir daugelis kitų politikų bei visuomenės veikėjų. Beje, šalyje yra net trys A. Stulginskio vardo mokyklos, jų atstovai yra susitikę, kai buvo pakviesti į Prezidentūrą.

Didžiausia ekspozicija muziejuje yra skirta A. Stulginskiui, jai autentiškų reliktų iš savo fondų dovanojo Lietuvos nacionalinis istorijos muziejus. Apie A. Stulginskį, nepritarusį Smetonos politikai ir po prezidentavimo įsigijusį dvarą Jokūbave, ji galėtų pasakoti ilgas valandas - kaip pavyzdingai jis ūkininkavo, turėjo savo žemės ūkio produktų krautuvę, kiek šviesių darbų nuveikė.

Kitus muziejaus eksponatus - senovinius rakandus, kalendorius, laikrodžius - sunešė Felicijos mokiniai. Su jais mokytoja gerai sutaria, todėl jie mielai dalyvauja kraštotyros būrelio veikloje ir ekspedicijose. Už tai jiems istorijos mokytoja geresnį pažymį rašo.

F. Stramilaitė rašo ne tik ateinantį rudenį 90-ies metų sukaktį švęsiančios A. Stulginskio mokyklos, bet ir Jokūbavo miestelio istoriją. Jos mintys sukasi vien apie knygą. Mokytoja juokiasi, kad muziejus jai atstoja auklėjamąją klasę.

"Ar gera šiais laikais būti mokytoja? Nežinau..." - nuoširdžiai šypsosi pokalbininkė. Vaikai dabar turi savo nuomonę, dedasi visažiniais, o pedagogai padeda jiems atsirinkti iš internetinio informacijos srauto tai, kas vertingiausia. Šiai mokytojai nepriimtina mintinai iškalta pamoka, jeigu mokinys nemąsto apie tai, ką kalba. Išdaigų žiaurių kaimo vaikai neiškrečia, ir vargu ar galima laikyti išdaiga vietos Romeo ir Džiuljetos istoriją, dešimtoje klasėje sukūrusių šeimą, auginančių vaikutį. Jaunutė mama vis dėlto pamokų nepraleidžia.

"Mūsų mokiniai nekompleksuoja dėl to, kad negyvena didmiestyje, juk Jokūbavas nėra koks užkampis. Aš manau, kad mažoje bendruomenėje tenka išmokti prisitaikyti, toleruoti kitoniškai mąstantį ir giliau suprasti kitą. Be to, mažoje bendruomenėje jaunas žmogus turi didesnių galimybių atsiskleisti su visais talentais. Mieste gal toks vaikas pasiklystų minioje. Aš džiaugiuosi, kad yra vaikų, kurie man atsiveria, išsako svajones," - sakė mokytoja Felicija, užauginusi tris savus vaikus, kurių vienam tiek pat metų, kiek ir jos įkurtam muziejui.

Istoriniai faktai

Jokūbavo užuomazga laikomas Bebrūnių kaimas. XVII a. pab. - XVIII a. pr. jis priklausė Kartenos dvarui, o šis - Sapiegų giminei. Nors archeologiniai tyrinėjimai liudija, kad šioje vietoje žmonių gyventa daugiau kaip prieš porą tūkstantmečių, oficiali Jokūbavo įkūrimo data laikoma 1777 m. birželio 8-oji, kai Jokūbas Nagurskis, nusipirkęs Kartenos dvarą iš Sapiegų giminės, pasirašė privilegiją, kuria paskelbė įkuriąs Jokūbavo miestelį.

1926 m. žemės reformos metu dvaras buvo išparceliuotas, dalis jo išdalinta valstiečiams. 1927 m. dvaro centrą su administraciniu ir ūkiniu pastatais nusipirko buvęs prezidentas Aleksandras Stulginskis.

Tarpukariu čia veikė lentpjūvė, malūnas, duonos kepykla, pašto agentūra, valstybinė pradžios mokykla, bažnyčia ir sinagoga.

1941 m. A. Stulginskis su žmona buvo ištremti į Sibirą.

Po karo Jokūbavo miškuose veikė partizanai, vyko trėmimai.

Ivona ŽIEMYTĖ