Kūlupėniškis 21-erių Egidijus Jucius ir karteniškis 19-metis Julius Gricius - gamtos vaikai nuo mažumės: Egidijus buvo skautas ir traukdavo į žygius po gamtą, Julius rinko vaistažoles, laiko bites. Dabar abu vaikinai - dar ir aistringi Kartenos medžiotojų būrelio "Šilo ragas“ medžiotojai.
Tradicija – į trečiąją kartą
Egidijus yra Kretingos rajone žinomos medžiotojų "dinastijos“ atžala: jo senelis Albinas ir tėvas Raimondas Juciai savo gyvenimus susiejo su įstabiu miško gyvenimu.
Kartu su tėvu traukdamas į miškus, Egidijus į medžioklę pasiima savo anapilin iškeliavusio senelio šautuvą. Tas šautuvas, kaip juokavo vaikinas, yra senesnis ir už jį patį.
"Visas mūsų namų ir šeimos gyvenimas sukasi apie medžioklę: medžiotojai - pažįstami ir draugai. Namuose ruošiama mėsa, kiek tik atmenu, – vien žvėriena“, - kalbėjo E. Jucius, vienos Palangos degalinių darbuotojas.
Pirmąsyk į medžioklę tėvas jį pasiėmė prieš 6 metus. Nuo to laiko miškas jį pakerėjo: laisvalaikis nuo spalio ligi vasario – tiek trunka medžioklės sezonas – paskiriamas šiam pomėgiui.
Kartenos vidurinės mokyklos dvyliktokas J. Gricius į medžiotojų būrelį buvo priimtas tik šį sezoną – jis įveikė vienerių metų varovo stažą ir tapo pretendentu į medžiotojus.
Dabar Juliui teks praeiti Medžiotojų ir žvejų draugijos surengtus mokymo kursus, po to – medikų ir policijos apžiūras, atlikti praktiką policijos šaudykloje, ir tik tada gaus pažymėjimą bei leidimą laikyti šautuvą. Karteniškis sakė taupantis pinigus, kad galėtų nusipirkti medžioklinį šautuvą, kurių pigiausias kainuoja 1,5 tūkst. Lt.
Stebina gyvūnų pasaulis
Vaikinai tvirtino, jog medžioklėje, kaip ir žvejyboje, svarbiausia – ne laimikis, o būti gamtoje. Juos ypač stebina gyvūnų išlikimo fenomenas. "Šią žiemą sniego – begalės, bet ieškodami maisto, gyvūnai įsiknisa taip giliai, iškasa didžiausius tunelius, kol suranda žolės“, - teigė Egidijus.
Julių irgi žavi vaizdai, kurių niekur kitur, kaip tik varydamas žvėris, neišvysi: "Neapsakomas jausmas, kai pamatai iš tankmės išbėgančių 7-8 šernų būrį arba 4 durpyne vaikštinėjančius briedžius“.
"Briedį išvysti - retenybė, nes mūsų medžioklės plotuose jų mažai belikę ir draudžiama juos šaudyti“, - draugą papildė Egidijus.
Sykį eglių jaunuolyne jis pats vos neužmynė ant šerno. O kitąsyk pamatė sukrečiantį vaizdą, kai trys medžiokliniai šunys užpuolė šerną ir įniršę jį pribaigė. "Pagal taisykles, tokį žvėrį reikėtų nušauti, bet vienas šuo įsikibo į nosį, kitas – į uodegą, trečias plėšė vidurius. Baiminomės nušauti šunis“, - ilgam įstrigusius nuotykius papasakojo kūlupėniškis.
Egidijus nesigiria savo medžioklės laimikiu – stirna, antimis, bebrais, tačiau patyrę medžioklės "vilkai“ jo kepurę jau nesyk paženklino simboline eglės šaka.
Medžioklėje – pagarba žvėriui
Po medžioklės visuomet, sakė vaikinai, žvėrys suguldomi greta vienas kito, ant jų uždedama po eglės šaką. Taip tarsi padėkojama gamtai ir žvėriui.
"Medžiotojas nėra, kaip kiti mano, vien savo pomėgio vergas, jis - ir gamtos sargas. Per didelės ir nekontroliuojamos žvėrių populiacijos pridaro eibių ūkininkams bei jaunuolynams. Galime gauti netgi nuobaudų, jei neprižiūrėti žvėrys pridarytų nuostolių“, - kalbėjo E. Jucius.
Laimikį vienodomis dalimis pasidalija medžiotojai ir varovai. Žvėris sudoroja patys. „Tik po 25 metų jau tampama garbės medžiotoju, kuriam nebereikia nei varyti, nei laukti, nei doroti laimikio. Jis tik sėdi linijose ir laukia žvėries“, - sakė Egidijus.
Pusšimtis "Šilo rago“ narių susitarę medžioja pakaitomis. Medžioklės laikas – tik šviesus paros metas: 1,5 val. ligi saulei patekant ir 1,5 val. jai nusileidus.
Badmečiu medžiotojai gabena į mišką maisto žvėrims: grūdų, šieno, daržovių. Stebi jų pėdas, išmatas. Iš jų sprendžia apie šeimynų gausą, jų paplitimą. Rūpindamiesi žvėrių išlikimu per žiemą, prisivilioja į savo plotus ir užsiaugina juos medžioklės sezonui.
Vaikinams nerimą kelia tai, kad daugėja brakonierių. Jie stato kilpas bebrams, į kurias įkliūva medžiotojų šunys. Medžiotojai veža žvėrims maisto, o brakonieriai jų tyko, kai šie ateina paėsti.
Traukia bitės ir motociklai
Karteniškio J. Griciaus sodyboje – keletas avilių. "Patys juos pasidarėme su broliu. Išvykdamas į Norvegiją jis man pavedė ir rūpintis bitėmis“, - atviravo Julius. Jis prisipažino, jog sunkiausia žiema jam buvusi pernai, o šiemet jau išmanęs, kaip pamaitinti bites, apšildyti avilius.
Geriausi jo patarėjai yra ne kaimynai ar giminaičiai, o knygos: viską, ko nežinai ar nesupranti, atrandi ten, sakė jis.
Vaikinas pats ir iškopinėja medų – pernai iš kiekvieno avilio prikopė po kibirą. Medaus užtenka šeimai, giminėms ir pažįstamiems. Dėl medaus gydomųjų savybių Julius neabejojąs, mat, vaikystėje pats rinkęs vaistažoles.
"Su močiute išeidavome į pievas, miškus – prisirinkdavome kalnus žolių. Pažįstu žoles ir žinau, kuri - nuo kokios ligos“, - sakė Julius ir patikino, jog vaistažolių rinkimas jam – jau praeitas etapas. Kažkada tai „vežė“ - su draugu net lenktyniaudavę, kuris pririnks ir sudžiovins kuo daugiau žolelių.
Dabar Julius su broliu įniko į senus motociklus: brolis jų jau turi aštuonis, o Julius – keturis: "IŽ Planeta 5“, "IŽ Jupiter 5“, "Muravjov“ ir "Riga 6“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą