„Kelionėje viskas tikra, nuo pradžių iki galo“, - sako žemaitukų augintojas Petras Vainauskis iš Kelmės rajono.
Senovinė dvasia
Tradiciniai kinkiniai į žygį su žemaitukais išsiruošė penktą kartą. Šių metų kelionė skirta Žemaitijos vardo paminėjimo 800-osioms metinėms.
Kelionę kinkiniai šeštadienį pradėjo iš Luokės (Telšių r.). Pro Šatrijos kalną, Varnius, Kražius, Kelmę, Tytuvėnus, Baisogalą, Upytę ir Raguvėlę birželio 1 dieną pasieks Niūronis (Anykščių r.), kur vyks tradicinė kultūros ir žirgų šventė „Bėk bėk, žirgeli!“
Žygyje dalyvauja 11 žemaitukų, 16 žmonių, jie rieda aštuoniais vežimais. Viskas dvelkia senove: ir keliaujančiųjų apranga, ir vežimai.
Su keliautojais vidurdienį susitinkame Daužnagiuose, netoli Šaukoto (Radviliškio r.), kur laukia pietūs bei poilsis.
Pievoje stovi iškinkyti vežimai, sodria žole skanauja ištverme garsėjantys žemaitukai. Važnyčiotojai ir jų pakeleiviai sėda prie stalo svetinguose namuose.
Nors pliaupia lietus, keliautojų nuotaika nesubjurusi.
„Vienintelis būdas pamatyti Lietuvą tokią, kokia ji iš tikrųjų yra, kokia buvo nuo amžių amžinųjų - arba pėsčiomis eiti, arba važiuoti su žirgu, ar raitam. Žemaitukai labai draugiški, šeimininkus supranta iš pusės žodžio. Labai gera su jais važiuoti“, - sako Arklio muziejaus vedėjas Mindaugas Karčemarskas.
Kelionę organizuojančiam M.Karčemarskui tai - jau penktas žygis. Maršrutai skiriasi: du kartus, 2015 ir 2016 metais, vežimais važiavo į Vilnių, 2017 metais iš Lietuvos geografinio centro Kėdainių rajone, o pernai iš Punsko riedėjo į „Bėk, bėk, žirgeli!“ šventę Niūronyse.
Keliautojai, sako M.Karčemarskas, susirinko iš skirtingų Lietuvos regionų: iš Žiegždrių - Vidas Kūlokas, Česlovas Marcinauskas - iš Kernavės, Donatas Marčinskas - iš Lazdijų rajono, Saulius Sinkevičius - iš Varėnos rajono, Petras Vainauskis - nuo Kražių, Marius Kleišmantas - iš Šilalės rajono, Vaidotas Digaitis - iš Laukuvos, Remigijus Žiauberis - iš Kaltinėnų. Jie visi - žemaitukų augintojai ir vadeliotojai. Kiekvienas kelionėje turi po pakeleivį.
Žemaitija, sako M.Karčemarskas, pasitiko ir visokiais orais, ir visokiais peizažais, reljefais. Žmonės svetingi - suteikė nakvynes.
Naktį į antradienį nakvojo Tytuvėnų piligrimų centre, pirmadienį Kelmėje buvo apsistoję prie dvaro. Lijo, tad muziejaus direktorė pakvietė pietų į vidų. Prieš tai nakvojo pas Marijų Čekavičių Skruzdėlynės sodyboje prie Kražių.
M.Karčemarskas sako, kad kinkinių kelionėje galioja tos pačios keliautojų taisyklės: reikia turėti daug kantrybės, sutarimo, meilės artimui. Būtina suprasti, kad keliauji ne vienas, o komandoje. Kinkinių komanda - itin draugiška ir supratinga.
Išbandymai - neatsiejama kelionės dalis. Klibėjo ratas, teko pertraukti „šyną“, buvo apšlubęs arkliukas, bėda irgi išsisprendė. Dar - prapliupęs lietus.
„Įsivaizduojate, ratams 100 metų ir važiuoja šiandien puikiausiai. Šiandien niekas ratų nebedaro“, - sako M.Karčemarskas.
Per dieną vilkstinė nuvažiuoja 30-50 kilometrų.
Ne tik žemaitukai ir vežimai traukia akį, bet ir senovinė keliautojų apranga. Visi avi čebatais, ant galvos - skrybėlė ar kepurė.
Kitoks laikas
Petras Vainauskis iš Ganypravos kaimo prie Kražių žemaitukus augina daugiau nei dešimtmetį. „Gal dėl to, kad esu žemaitis“, - svarsto pašnekovas.
Žemaitukų turi dvylika ir du. Tie du - metiniai.
„Žemaitukai - ypatingi. Visomis prasmėmis: savo energija, prisirišimu ir pasiutimu. Viskuo. Labai ištvermingi“, - gėrisi P.Vainauskis.
Į kelionę P.Vainauskis susiruošė su Alyva, Aušriu ir Ūbiu.
„Ūbiui šešeri, Aušriui rugpjūtį bus aštuoneri, Alyva yra atvesta 2008-ųjų liepos 2 dieną. Alyva - mama, Ūbis sūnus, Aušrys važiuoja kartu su Ūbiu“, - apie numylėtus žemaitukus pasakoja šeimininkas.
P.Vainauskis kelionėje dalyvauja trečią kartą: „Gera kelionė, viskas natūraliai. Daug pamatai. Ne taip greit laikas bėga. Čia visa esmė. Kitoks laikas yra. Tai reikia suprasti, o kad suprastum, reikia kartu pakeliauti.“
Kelyje tenka sutikti įvairių žmonių. Būna, kad džiaugsmą vairuotojai išreiškia pypsindami.
„Vienam ir sakau: žmogeli, išlipk, pasidžiauk, ką čia džiaugiesi toje „krebėje“ įlipęs!“ - pasakoja P. Vainauskis. Ir priduria - vairuotojai darosi kultūringesni, anksčiau buvo kitaip.
Džiaugiasi iki ašarų
Vidas Kūlokas iš Kauno rajono Žiegždrių kaimo - žemaitukų augintojas, ūkininkas. Šiame kinkinių žygyje - taip pat ne naujokas, dalyvauja trečią kartą.
„Kas žirgus myli, tas augina. Žemaitukus daugiau jauti, nei gali apie juos pasakyti. Jie ypatingi. Senovinė veislė. Universalumas. Nuoširdumas. Be galo ištvermingi, be galo turintys jėgos - ne pagal savo galimybes.“
V. Kūlokas augina dvylika žemaitukų. Du žirgai 2013 metais Lietuvos čempionate jodami laimėjo ištvermės varžybas, pernai vienas žemaitukas ištvermės varžybose nubėgo daugiausiai - 80 kilometrų.
„Paprastai žmonės ieško sau žirgo. Aš turiu žirgą ir ieškau jam sporto“, - sako augintojas.
Į Niūronis V. Kūlokas keliauja su Palšiu ir Aisetu. Palšis yra dalyvavęs ne vienose važiavimo ištvermės varžybose. Aisetas jojo iki Juodosios jūros.
„Kelionė nesunki, būtų sunki, nevažiuočiau. Kai lyja, ir žmogui, ir žirgui sudėtinga. Arba - pernai kaitino 35 laipsniai karščio. Jam reikia traukti, man sėdėti ir šlapiam žiūrėti, - juokiasi V.Kūlokas. - Reikia ir pagirdyti, ir pašerti, kad žirgelis atlaikytų ir neatrodytų prastai.“
Užpernai Aisetas, iš Lietuvos geografinio centro atkeliavęs iki Niūronių, dar ištrūkęs lakstė 15 minučių po aikštelę, paskui bėgo varžybose ir užėmė trečią vietą.
Su žemaitukais V. Kūlokas keliauja dažnai, kelionėms ruošiasi rimtai. Reikia vežimų, padargų, gerų ratų: „Kad pilni kiemai ratų, dar nereiškia, kad yra ratų.“ Nebėra ir meistrų.
Vežimą V. Kūlokas atsivežė iš Vainuto, su visa legenda, prieškarinį. Jo vežimas iš visų didžiausias, pagal pasakojimą - dovanotas vestuvėms.
„Kaip vieni senas mašinas rankioja, taip mes vežimus ir arklius!“ - sako V.Kūlokas.
Žygis jam - ne tuščias pasisėdėjimas, o bendravimas su aplinkiniais, prikeliant senovę.
„Kai važiuoji, senukai išlekia, akys pilnos ašarų, lūpos dreba - džiaugiasi, mato, jaunystė pravažiuoja. Vaikams vėl kiti džiaugsmai, žirgą paglostyti. Kelionė yra džiaugsmas. Kai daug lyja ir nors truputį nelyja, jau gerai, po to vėl gali lyti, nesvarbu!“ - kelionės filosofija dalijasi žemaitukų augintojas.
Nuotraukoje: Petras Vainauskis ir Mindaugas Karčemarskis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą