Antrą dešimtmetį Kretingos neįgaliųjų draugijos Kartenos padaliniui vadovauja karteniškis Vladas Urbonas. Nuo gimimo paralyžiaus paliesta kaire ranka ir koja jis stengiasi padėti kitiems neįgaliesiems.
Pasak V. Urbono, vienu metu jų padaliniui priklausė net 95 žmonės. Dabar narių sumažėjo. Vieni, metams bėgant, išeina iš gyvenimo, kiti – jaunesni - nepageidauja tapti draugijos nariais. Nors mokestis per metus - tik 12 litų, bet, anot pašnekovo, žmonės teigia iš to neturėsiantys jokios naudos ir į draugiją nestoja.
Tačiau be materialinės naudos svarbus ir tarpusavio bendravimas.
Pasak V. Urbono, su kai kuriais neįgaliaisiais bendrauti sekasi sunkiai. Ne visi jie nori viešumos, todėl neskuba kitiems atverti savo namų durų ir išsipasakoti, kokios bėdos juos slegia.
Pašnekovas sakė, kad kaimynystėje gyvenanti senyvo amžiaus moteris su neįgaliu sūnumi baiminasi, kad pakilus vėjui ant namo stogo neužgriūtų šalia augantis medis. Tačiau kaip gauti leidimą medžiui nupjauti ir kas tai galėtų padaryti, moteriai - didžiulė problema.
Pasak Vlado žmonos Jadvygos, nors vyras - pats su negalia, tačiau niekada neatsisako kitiems padėti – atnešti vandens iš šulinio, malkų ar padirbėti bendram labui - keletą dienų dirbo prie atstatomo paminklo žuvusiems partizanams.
- Tokio darbštaus žmogaus kaip Vladas reikia paieškoti, - sakė J. Urbonienė, kalbėdama apie vyro žiemai suvežtas ir suskaldytas malkas. Žmogus viską darantis kaire ranka ir niekada nesiskundžiantis likimu. Ne kiekvienas, turėdamas ir abi sveikas rankas, sugebėtų tiek padaryti.
Pašnekovo nuomone, ne tik jis, bet ir kiti žmonės stengiasi padėti neįgaliesiems. Buvusi Kartenos seniūnė Zita Rapalienė ne kartą į savo automobilį susisodinusi neįgaliuosius atveždavo juos į renginį.
Tik invalidumo pensiją gaunančiam neįgaliam žmogui labai svarbu turėti darbą. Tačiau darbas daugumai gali būti tik svajonė. Pasak V. Urbono, dirbančiam puse etato žvakių fabrike gauti atlyginimą ir prisidėti prie invalidumo pensijos daug ką reiškia. Tačiau šiuo metu šalyje susiklosčiusi situacija darbą gali atimti ir iš negalią turinčio žmogaus. Tai gresia ir V. Urbonui.
Karteniškis sakė, jog gimęs su negalia, jis nesijautė gyvenime esantis kitoks. Dar būdamas vaikas stengėsi neatsilikti nuo bendraamžių. Negirdėjęs ir pašaipių žodžių, todėl esą ir didelių nuoskaudų neišliko.
V. Urbonas Kaune baigė profesinę technikos mokyklą. Devyniolika metų dirbo kino mechaniku ir rodė filmus Kartenos kultūros namuose. Dabar tuos laikus pašnekovas prisimena su šypsena – norėdamas gauti geresnių filmų, jų užsakyti vykdavo nešinas kiaulienos kumpiu. Gavus gerą filmą, žiūrovų netrūkdavo. Kartą per vieną seansą surinkęs rekordinę pinigų sumą - 215 rublių, kai bilieto kaina buvo tik 20 kapeikų.
Urbonų namuose - pluoštas padėkų ir apdovanojimų Vladui: už sąžiningą kino mechaniko darbą, už dalyvavimą Invalidų draugijos sporto žaidynėse rankų lenkimo varžybose ir net tapus nugalėtoju, už gražią ir tvarkingą sodybą bei daugelis kitų apdovanojimų, atspindinčių kasdieninį jo gyvenimą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą