Gyvenimas su paukščiais, prieš kuriuos klaupėsi karaliai

"Aš gimiau ir gyvenu dėl gyvūnų, dėl visko, kas gyva. Aš esu gamtos dalis", - sakė Vanagų kaime antrus metus gyvenantis Vilius Baranauskas, vienintelis Baltijos šalyse vykdantis sakalų keleivių ir didžiųjų apuokų veisimo programą, idant į miškus vėl sugrįžtų perėti šie nykstantys sparnuočiai.

"Nusikaltimas yra iš gamtos paimti laukinį paukštį: ten, kur jis gimė, yra saugus. Vaikystėje pats tempiau į namus, išgalabijau krūvas gyvūnų, kol suvokiau, kaip jiems galima padėti išgyventi. Užuot galvojęs, ko reikia tau, pradedi galvoti, ko reikia plėšrūnui: jį maitini, valai jo mėšlą, asistuoji jam ir skraidini", - sakė Vilius, 30 metų profesionaliai besirūpinantis paukščiais.

Jis skeptiškai žiūri į laukinių gyvūnų gelbėjimą: gamta turi savo dėsnius, ir jeigu nusprendė, kad reikia sunaikinti kažkurią dalį faunos, žmogui nederėtų kištis. Lapė turi teisę suėsti lede įšalusią, vadinasi, ligotą ir nusilpusią gulbę. Vilius kaip blogą pavyzdį prisiminė vieno neva gyvūnų globėjo priglaustus gandrus: jų būrį žiemai uždarė belangėje ankštoje daržinėje, kur jie neturėjo galimybės net sparnų išskleisti, aptuko, atrofavosi raumenys, todėl, vėl paleisti į gamtą, buvo pasmerkti žūčiai.

Į laisvę vyras paleidžia visus, kas tik gali joje išgyventi, tad išleisiąs ir voljere per žiemą laikomus pasigautus vanagus. Vilius juokiasi, kad su vanagais, patekusiais į Lietuvą migracijos metu, reikėtų kalbėtis kuria skandinavų kalba, nes jie - ne čionykščiai.

Namuose dar gyvena sakalo keleivio patelė sulaužytu sparnu, dvi pelėdos - Šiušis ir Šiušė, kurių broliai žuvo, iškritę iš lizdo, kai lūžo beržo šaka. Pelėdžiukai mėgsta stebėti ir mėgdžioti šeimininkus, ir net lenda su jais kartu maudytis į dušą, kartais žaidžia pavogtu mobiliuoju telefonu. Voljere ūbauja du didieji apuokai. Tiesa, šie niekada "neišeis į laisvę", bet galės turėti palikuonių, kurie bus mokomi išgyventi laisvėje. Pernai apuokai užaugino 4 vaikelius.

"Susitarti" sunku

"Būčiau laimingas, jeigu Lietuvoje sakalininkų būtų daug, kaip yra Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje, kitose Europos šalyse. Tačiau Lietuvoje esu tik aš, ir turiu keletą mokinių. Žmonės myli šunis, kanarėles, papūgas, aš myliu visus paukščius, man įdomi net višta. Bet įdomiausia rasti kalbą su visais būdais nepriklausomybę demonstruojančiu paukščiu.

Visose kultūrose sakalas laikomas kilminguoju. Tiesa slypi kalambūre, kad prieš sakalą net karaliai klaupiasi ant kelių. Ankstesniais amžiais sakalininkams valstybių monarchai suteikdavo bajoro titulą, perduodamą jų vaikams. Rusijoje, kur gilios medžioklės paukščiais tradicijos, sakalininkai dėvėjo raudonus drabužius su ant nugaros išsiuvinėtu dvigalviu ereliu - valstybės simboliu, ir būdavo pavaldūs tik karaliui. Būtent iš šios šalies per Lietuvą sakalininkystė plito po Europą. Beje, nuo praėjusių metų tūkstantmečius gyvavusi sakalininkystė įtraukta į UNESCO paveldą", - pasakojo Vilius.