Genčai - legendinio remonto išvakarėse

Genčai - Kretingos rajono kaimas, esantis už 10 kilometrų į šiaurę nuo rajono centro ir maždaug už 4 kilometrų nuo plento Kretinga-Darbėnai. Iš rytų ir vakarų supa miškai. Prateka Akmena. Šalia kaimo - Tūbausių tvenkinys.

Seniausios sodybos durys dienos vidury buvo užkabintos iš vidausGenčuose - šimtamečiais medžiais apkabintos sodybos, geležies amžiaus kapinynas ir stipri žemaičių kaimo dvasia. Ją liudijo pakelės koplyčios, gausybė akmenų, naudojamų ir puošybai, sutikome žmonių, čia gimusių, niekur iš čia nejudėjusių, žemaičių kalbos ir gyvenimo būdo savitumą išlaikiusių.

Gyva skausminga legenda yra tapęs Genčų kelias, sulig kaimu pasibaigiąs, itin prastas, duobėtas, be perlaidų, o pagrindas yra žemiau laukų lygio, todėl apsemiamas. Gyventojai prisipažino esą bejėgiai - ir rinko parašus, ir prašė kapitalinio remonto, vis išgirsdavo, jog nėra pinigų. Jie išsiaiškino, jog iki 1930 metų žmonės patys jį remontavo - tokia tvarka buvusi. Ir dabar gyventojai buvo pasirengę net pinigų duoti, kas kiek gali, tačiau į rankas Savivaldybei atiduoti nenori - nepasitiki.

Daugiausia valdžios slenkstį kelio klausimu numindžiusi R. Skersenskienė rašytų projektą, tačiau nenori, jog nukentėtų ūkininkavimas

Tiesa, baigiant rengti reportažą, redakcija telefonu iš Genčų buvo informuota, jog į kaimą atvykęs seniūnas pranešė, kad kelią netrukus tvarkys, klos perlaidas ir pažvyruos.

Kol kas šiuo keliu nemažai genčiškių važinėja kiekvieną rytą ir vakarą, vieni į darbus Klaipėdoje, Kretingoje, Kurmaičiuose, kiti ūkio reikalais. "Pusmetis, ir mašinos nėra, doros negali įsigyti", - širdo.

Kelias eksploatuojamas intensyviai ne tik vietinių. "Pas mus tankiai atvažiuoja ieškoti naftos įmonės ir pačios naftos, nors su "Genčių nafta" nieko bendro neturime", - aiškino vietinis gyventojas, pasigesdamas užrašo su kaimo pavadinimu.

Bočiaus vietoje gyvenanti Aldona Elžbieta, o ypač jos dukra, prašė parašyti, kad Genčų kaimas - labai gražus

Beje, Genčus radome tuštutėlius. Jei ne porąkart pravažiavusi ūkininkė, pamanytum, jog gyventojai evakuoti. Iš tikrųjų jie slėpėsi nuo Jehovos liudytojų. Seniai įkyrėjo, eina tiesiai, jei neįsileidi, prikaišioja literatūros per durų apačią, pro visur, - aiškino viename kieme.

Paskutiniuoju metu dažniau sulaukia ir policijos, kuri, reaguodama į gyventojų skundus, atvyksta tramdyti didžiuliu greičiu lakstančių ekipažų, sudarytų ne vien iš vietinių "vaikūzų".

Nepriklausomybę atkūrus, daug jaunimo, pardavę mieste butus, sugrįžo į Genčus ir į Tūbausius, atrodę jiems, kad dirbs žemę, ir viskas bus gerai, bet taip neįvyko. "Nesijautėme saugūs iki šiol ir dabar girdime Seime, kad reikėtų ūkininkus apkrauti mokesčiais", - kalbėjo genčiškis žemdirbys.

Petrė ir Kazys Galdikai santuokoje - beveik 60 metų

Nepaisant nusivylimo, daugybė dalykų Genčus daro išskirtiniu kaimu. "Mes turime kunigą Tomą, pranciškonų kuruojamą bažnyčią, čia gyvena Kretingos rajono paminklotvarkininkas, labai geras žmogus Algimantas Mulvinskas, senkapių, maro kapelių turime, dar veikiančios senosios Genčų kapinės yra", - vardijo vietiniai.

Anot savo bočių žemėje gimusios ir tą pačią žemę atgavusios 78 metų Aldonos Elžbietos, buvę treji Genčai: Padegimo, Soda vadinamas centras ir Padeksnio. "Po melioracijos liko tik centras, sunkiai sekasi kaimui atsigauti, jaučiamės atstumti. Nors kas žino - beveik kiekviename name po jauną šeimą šalia senolių atsirado", - sakė moteris.

Kelias per Genčus baigiasi Algimanto Mulvinsko sodyba ir jo pastatytais simboliais

Į Galdikų sodybą užsukę net tris vyriausios kartos atstovus sutikome: vyriausią genčiškį, 81 metų Kazį, 76 metų jo žmoną Petrę ir Eleną - pataikėme į 74-ąjį jos gimtadienį.

"Seniau buvo pilna soda, dabar Genčai kaip ir nyksta, bet naujai persistačiusių nemažai, man kaimas gražėja", - kalbėjo Kazys. "Jaunų auga, bet dirbti nepaslenka, kaimas iš miesto kažką perima, bet ką, nesuprantu", - papildė Elena. "Geriau man kaime, savo vandenį, malkas turiu. Aš - sens lietuvis, mon visks gera, dabar aš tikra geriau gyvenu. Pensiją gaunu, vakai nieko nebeprašo, dar atveža. Mirti nebijau, kaip danguj Genčuose jaučiuosi", - gyvenimu nesiskundė K. Galdikas. Jam žmonės geri, valdžia "balsavimus" ir pensiją atveža į trobą, o svarbiausia - jaučiasi laisvas.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder