"Per savo gyvenimą nesu sutikusi blogo žmogaus. Kartais reikia tik prisilietimo, į akis pasižiūrėti, kantrybės išklausyti ir suprasti", - sako Neringos sveikatingumo vaistinės įkūrėja Daina Radzevičiūtė-Jašinskienė.
"Tokio žmogaus kaip Dainutė Juodkrantėje jau nebuvo šešiasdešimt metų, kol čia gyvenu. Ji man ir maisto parveža iš Klaipėdos, ji - mūsų geriausia daktarė. Dainutė mane pastatė ant kojų ir vėl galiu eiti žvejoti", - sakė 88-erių metų Kazimiera Norvydienė, pridurdama, kad nebūtų sulaukusi tokio amžiaus, jeigu nevalgytų žuvies.
Ir kiti čiabuviai Dainą vadina šviesuole, žodžiu, apkabinimu ir pagalba sušildančia po skaudžios netekties ar išsiskyrimo sužvarbusią širdį.
Kas marijampolietę atginė į pusiasalį?
Reikėjo keisti kažką gyvenime ir man į rankas pateko Tomo Sakalausko knyga "Čakona". Ten taip gražiai nuo viduramžių iki dabar perteiktas gyvenimas smėlio kalnų papėdėje. Iššūkių nebijau, tad būdama 33 metų išvažiavau į nežinomybę tik su viena rankine. Įsivaizduok, žmonės priėmė mane gyventi namelyje, kur vasarojau prieš dvidešimt metų, ir pamilau juos kaip tėvus. Kaip toje knygoje pasakyta, žvaigždžių takas virš Neringos ir paukščiai yra kaip čia gyvenusių vėlės. Ši vieta man šventa, čia jaučiuosi laisva. Ir mane Dievas globoja.
Kaip tampama bendruomenės šviesuole?
Esu vaistininkė, bet kai pas mane ateina žmonės, stengiuosi atkalbėti, kad nepirktų vaistų, geriau kokią žolelę pabandyti, todėl mano verslas neklesti. Nebuvo lengva įsikurti ne savo žemėje, mane palaikė amžinatilsį Neringos meras Stasys Mikelis. Vaistinėn pas mane žmonės neša kvietimus į renginius, esu kaip gyva tribūna. Dažnai baru senutes, kurios ateina kosėdamos ar skaudamom kojom, kad taupytų sveikatėlę - joms vaistus ir aš galiu atnešti. Patariu prisirinkti augalų, kurie pas mus auga - kiaulpienių šaknų, garšvų, erškėtrožių. Kiekvienam gi reikia tulžį išvaryti ar šlakus. Šaltu būdu darau muilą iš kokoso, palmių, alyvuogių aliejaus, natrio šarmo - supilu jį į formą, supjaustau.
Girdėjau, kad juodkrantiškiai nebijo pasibelsti į tavo namų duris net vidurnaktį.
Jauna mamytė, dingus pienui krūtyse, pasibeldė penktą ryto maistelio kūdikiui. Slepiu baltą chalatą, kai atveda vaikutį, kad nebijotų. Ištraukiu erkę, pašiną ar sutvarstau žaizdą. Žmonės man išdrįsta atsiverti. Netekėjusi mergina pastojo, bet abejojo, ar gimdys, ar įstengs viena auginti vaikutį. Ją padrąsinau, patariau nedaryti to, ko paskui gal gailėsis visą likusį gyvenimą. Nesibodžiu ir kai poilsiautojai vasarą atveda gydyti šunį, nusitarkavusį letenukes, kai bėgo paskui dviratį, ar sunegalavusią katę.
Viena moteris, stebėdamasi, kad visur kišuosi, visi man rūpi, pagąsdino: "Palauk, sulauksi mano metų, suprasi, kad tave tik išnaudoja". Bet paaiškėjo, kad ji yra gerokai už mane jaunesnė.
Daliniesi su žmonėmis viskuo, ką geriausio turi, o juk esi suvalkietė...
Kad suvalkiečiai ne "skūpūs" yra, bet racionalūs. Be reikalo nešvaisto, maistą gamina tam kartui, kad nereiktų išmesti. Tiesa, iš velykinių kiaušinių išpučiu turinį, panaudoju pyragui, ir marginu ar karoliukais siuvinėju tik lukštą. Prie progos dovanoju visiems ar tai veltą rankinę, skrybėlę, ar iš žolelių, aliejukų padarytus kremus, kvepalus ir ekologišką tepalą lūpoms. Man patinka kiekvienam įteikti ypatingą dovaną.
Dar lakstai į vokalinį ir folkloro šokių ansamblį...
Etnografija, šio krašto papročiai man leidžia pajusti giliausias šaknis, išsaugoti tai, kas brangu, ir perduoti kitiems. Tradicijų ir išėjusiųjų išminties, palikimo perėmimas tarsi daro mus amžinus.
Ar vietiniai žvejai nėra uždari ir atšiaurūs?
"Vyrai geria, geria, paskui eina pas Dainelę vaistų prašyti", - įsiterpia ponia Kazimiera. Pagirioms, sako, labai tinka kiaulpienės ir beržo lapai.
"Kai tik atvažiavau, iš pradžių gyvenau viena. Buvo ir kuriozinių situacijų. Kartą po darbo atrakinau vaistinę žvejui, kuriam reikėjo pagalbos, o jis atsidėkojo žuvimi. Moterys pamatė, sakė, kad būčiau atsargi, nes jo žmona labai pavydi", - juokėsi Daina.
Aš dažnai pamalonininu savąjį Rimantą, esą jis yra geriausias iš visų Juodkrantės vyrų. Ir jis iškenčia visus mano medicininius eksperimentus, nebijo būti nunuodytas. Mano vyrui kartą smarkiai skaudėjo stuburą, tai priskyniau paparčio lapų, pakišau po paklode, ir rytą jis man sako, kad ne tik nebeskauda, bet ir buvo pabudęs naktį prakaito išpiltas, sveikas ir energingas kaip eržilas!", - juokėsi moteris.
Dalyvauji Nidoje įkurto sveikatingumo klubo veikloje, rengi seminarus.
Taip, skaitau paskaitas ir moksleiviams, kai paprašo. Daug ką gali patarti - kokių augalų kurį mėnesį prisirinkti, pamokyti, kaip išspausti dilgėlių ar kitokias sultis, arbatėlės išsivirti. Buvo įdomus seminaras "Valgyk, kad gyventum" - važiavome į Vilnių, į valgymo sutrikimų centrą. Man tikrai rūpi, ką valgo ateinantys į mano vaistinę. O vasarai baigiantis pajūriu iki pat rezervato rinkome šiukšles, susibūrė tokia minia... O jaukiausia, kai susirenkame kelios moterys ir mankštinamės ant smėlio, ir išsikalbame, kaip tik moterys gali...
Kaip elgiesi, kai į tave kreipiasi žmogus, kuris nėra "prie dūšios"?
Stengiuosi save tobulinti ir įveikti. Aš visada išklausau ir smagu, kai atsipalaiduoja įtempti veido raumenys ir žmogus ima šypsotis. Vyrai vengia kalbėti apie ligas, nori atrodyti "kieti", gal taip saugo save nuo atjautos. Žinau visų čionykščių ligų istorijas, kartais gydytoja mieste išrašo vaistų akims, kurie netinka turinčiam aukštą kraujospūdį. Malonu, kai pasako: "Aš mieste nėjau į vaistinę, ten jos laiko žmogui neturi". Labai džiaugiuosi, kad ateina pas mane. Džiaugiuosi, kad čia yra maža bendruomenė, bet žmonės neužsidaro savo nameliuose. Ir aš neturiu ko gėdytis ir nuo jų ką slėpti.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą