Byloje iš esmės ginčas kilo dėl atsakovo 2013 m. liepos 19 d. sprendimo, kuriuo įregistruota Klaipėdos rajono savivaldybės nuosavybės teisė į nuotekų liniją Kretingalės miestelyje. Nuotekų dalis bei vienas nuotekų šulinys patenka į pareiškėjo nuosavybės teise turimą žemės sklypą. Pareiškėjas skundžiamą sprendimą ginčijo motyvuodamas tuo, kad nėra dokumentų patvirtinančių Klaipėdos rajono savivaldybės nuosavybės teises į nuotekų liniją, bei tuo, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 19 d. pirkimo – pardavimo sutartimi asmeninės nuosavybės teisėmis nusipirkęs minėtą žemės sklypą kartu įgijo ir nuosavybės teisę į nuotekų linijos dalį esančią šiame žemės sklype.
Teismas konstatavo, kad nuotekų linijos nuosavybės teisių Klaipėdos rajono savivaldybei įgijimo teisinis pagrindas yra 1995 m. lapkričio 20 d. perdavimo – priėmimo aktas, kuris įformintas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, t. y. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“.
Minėtuose teisės aktuose buvo nustatyta, kad miestų ir gyvenviečių bendrosios paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms vykdyti, tarp jų ir fekalinės bei mišrios kanalizacijos tinklai buvo priskiriami savivaldybių nuosavybėn, o toks turtas savivaldybių nuosavybėn perduodamas surašant perdavimo – priėmimo aktus, techniškai neinventorizavus ir teisiškai neregistravus, todėl teritoriniam registratoriui pagal dokumentus, pateiktus Klaipėdos rajono savivaldybės, buvo pakankamas pagrindas įregistruoti nuosavybės teisę.
Teismas taip pat nustatė, kad 2013 m. birželio 19 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje nebuvo minima nuosavybės teisė į nuotekų tinklus bei pažymėjo, kad klausimas ar pareiškėjas turi teisę į nuotekų tinklų dalį turėtų būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą