"Prikelti Dionizo Poškos Baublius ir vienintelį Europoje muziejų, kuriame sujungta mitologija ir kultūra, buvo mano didžiausia gyvenimo svajonė", - sakė Šilalės rajono Bijotų seniūnijos galva Steponas Jasaitis.
Seniūno kabinete kabo paveikslas su Vytimi, sienas puošia taurės, kaimo laimėtos sporto varžybose, daugiausia - virvės traukimo. Seniūnas sako, kad bijotiškiai turi tiek raumenų, kiek ir smegenų. Netrukus Bijotai turės ir savo heraldiką - mokinukai padeda kurti herbą.
Nestandartinio mąstymo
"Esame "dūnininkai" ir sakome ne "douna, peins", o - "dūna, pins", - prisistato ponas Steponas.
Pats seniūnas apranga ir manieromis yra labiau panašus į bajorą, nors prisipažįsta buvęs Dionizo Poškos kolūkio, vieno geriausių rajone, pirmininkas. Vėliau prekiavo maisto produktais, turėjo verslą daržovių konservų pramonėje. O dabar juokiasi, kad žmonėms atstoja kleboną, kai jie kreipiasi ir dvasiniais, ir materialiniais sumetimais. Seniūnas mėgsta tarpininkauti, kai jo kaimiečiams reikia pagalbos.
Juokiasi, kad vokiečiai kaskart džiaugiasi bijotiškių vizitu, nes šie atsiveža kaduginės su pipiru arba seniūno rankomis spaudžiamo vyno iš įvairiausių rūšių uogų ir vaisių. Su Reuterstadt Stavenhagen miesto gyventojais susidraugavo tais laikais, kai madoje buvo užsieniečiams siųsti labdarą, ir toks vietos daktaras užmezgė ryšius.
Pasakojo pats einantis į žmones ir kartais kaulijantis kokių nors senienų.
"Gavau iš žmogelio Smetonos laikų suomišką ar švedišką tabako pjaustymo mašiną ir užkibau. Dabar jau turiu surinkęs kelis šimtus eksponatų. Seniausias jų - 1895 metų linų mintuvas. Viską padovanosiu Baublių muziejui, nė už ką neparduosiu iš kraštiečių gautų reliktų. Mano trys vaikai patys sau gera susikurs. Vienas gal bus politikas ar politologas", - sakė seniūnas.
Neseniai jis gavo grafito lentelę, ant kurios mūsų seneliai mokėsi rašyti. Jam kol kas nėra laiko rašyti eksponatų istorijų, bet atminties saugykla - talpi ir patikima, jis dar atsimena pokario laikų amatus ir rakandų paskirtį. Pasakoja, kad seniau žmonės į bažnyčią eidavo batus įsispyrę į kaliošus, o grįžę į batus įstatydavo kitus, medinius, kad neprarastų formos.
Seniūnas sakė paprašantis žmogaus, kad leistų jam užlipti į palėpę (žemaitiškai - "ant viškų") ir ten dulkes nubraukęs randa kokį akmeninį "šmirgelį" (galąstuvą). Neseniai gavo girnas, turi ir archaiškų maldaknygių, mat pats su kapela eina kalnų giedoti.
"Bet man svarbiausia, kad gavome Europos paramą, tad dabar jau ramiai ir numirt galėčiau - pareina šeši milijonai europinių pinigų Baubliams restauruoti. Sunku buvo "pramušti", net Kauno pilis negavo. 2012-aisiais, kurie paskelbti Lietuvos muziejų metais, mūsiškiam kaipsyk sukanka 200 metų. Bus atkurta autentiška Baublių muziejaus teritorija - altana, Dionizo Poškos vandens malūnas ir senoji smetoninė mokykla. Muziejaus mediena jau supuvo, o iš daugybės unikalių eksponatų belikę mamuto šonkauliai ir du sviediniai nuo švedų karo. Kitus išparceliavo... Atkūrę Baublių aurą ir ekspoziciją tikimės sulaukti lankytojų iš viso svieto. Kaip sakė pats Poška, po Baublio stogu - "vaistinė proto", kuri gali "pralinksminti su nuomone žmogų", - porino S. Jasaitis.
Pašėlusios kapelos siela
 |
| "Bijotų kapela - mano širdis. Manau, apie ją dar išgirsite", - viltingai kalbėjo kapelos vadovė Kristina Mizgirienė. |
Jos pirmtakei išėjus į dekretą Kristina sutriko - kaip vadovaus kapelai, jeigu nemoka jokiu instrumentu groti. Bet Šiluvos atlaiduose sutiko Stasį Buginį, kuris sutiko pavadovauti be jokio atlygio, nors jam iš Kaltinėnų važiuoti tenka dvidešimt kilometrų. Jis net būgnininką atsiveža. Ir per metus kapela išpopuliarėjo. O Kristina dar valo kultūros namų kiemą, jų patalpas, ne tik rašo koncertams scenarijus su humoru, bet ir juos veda.
"Mūsų ta kapela yra tikra - smuikelis, mandolina ir kontrabosas... Esame penkiolika žmonių. Nuo šešiolikmečio iki aštuoniasdešimtmečio. Ir dar daugiau žmonių į kapelą prašosi, bet juk mes - ne choras. Tad pavyduoliai kuždasi, kad pas mus gali patekti tik "per blatą", - juokėsi Kristina.
Kapelą jau į Telšius pakvietė, į Jurbarką, Rietavo aikštėje ir senelių namuose koncertavo. Ir kiekvienai šventei - vis kitas repertuaras. Seniūnui padėjus jie patys pasisiuvo tautinius drabužius.
"Kaip mes išgyvename be pinigų? Darome mainus: vienas kaimas mums atveža spektaklį, mes jiems - koncertą. Vieni kitus pavaišiname sūriu. Nes jei tik repetuosi, bet niekur neišvažiuosi - tai tu miręs. Ačiū Dievui, mūsų vadovas - ne latras, paragauja skalsiosios ir sako: "Jau užkimšk." Jis išvažiuoja, o mes pabaigiam", - juokiasi Kristina.
Jų kapelos į veseles groti nekviečia, nes baliuje prisidėtų penkiolika burnų, bet jie koncertavo šimtamečiam diedukui, kalnus per šermenis gieda nemokamai.
Kristina sako, kad jos mergautinė pavardė Kaučikaitė - reta ir unikali. Anot jos, yra išleista knyga apie tai, kad prieš 200 metų keturi Napoleono kareiviai pasiliko Lietuvoje ir vedė lietuvaites. Vienas jų buvo Kaučik, o jo palikuonys - Kaučikai.
Su savo kelininku vyru susipažino, kai jis čia tiesė autostradą. Pasisiūlė pavėžėt aukštakulniais kaukšinčią jauną kontoros darbuotoją, o po darbo vėl stabtelėjo, na, o kitą rytą vėl tykojo simpatijos.
Kristina sakė, kad neatsidžiaugia gavusi puikų žentą. Aplink jį spiečiais merginos sukosi, bet jis įsižiūrėjo lėtą, tylią, mąslią merginą. Iš lūšnelės per pusantrų metų dvarą surentė, išsikasė tvenkinių žuvims. Galima įtarti, kad Kristinos žentas panašus į ją - darbštuolė laiko keturias karves ir kiaulę. Bet sakė, kad be kapelos namie išprotėtų.
"Ji yra atgaiva mano dūšiai", - reziumavo pokalbininkė.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą