Baubliškiai rišo vantas

Vanta – neatsiejama pirties dalis. Pertis vantomis - senas iki šių dienų išlikęs paprotys. Baublių (Kretingos rajonas) bendruomenė surengė vantų rišimo šventę.

Rišti vantų į baubliškių vadinamąjį uždaubį atvyko ir svečiai iš Jokūbavo, Kūlupėnų, Klaipėdos ir Kauno rajonų.

Kūlupėniškė Regina Šiaulienė sakė, jog vantos gali būti rišamos ne tik iš beržo, bet ir iš šermukšnių, drebulių, ąžuolo, paparčių bei kitų augalų. Kiekvienas augalas pasižymi tam tikromis savybėmis. Pavyzdžiui, vantos iš ąžuolo, kuris laikomas stipriu medžiu, esą, labiau tinka vyrams, kuriems trūksta energijos.

Į vantas galima įrišti ir vaistažolių – pipirmėtės, raudonėlio. Pagal vaistažolių spalvą galima žinoti, nuo kokių ligų jos naudojamos: mėlynos – kvėpavimo takų, geltonos – tulžies ir kt.

Baubliuose gyvenančios Emilija Lukauskienė ir Danutė Karnauskienė pasakojo, kad baubliškiai jau ir praėjusią vasarą buvo išsirengę rišti vantų. Pasak E. Lukauskienės, buvo net mokoma, kaip tai daryti. Ji prisirišusi tiek vantų, kad užteko visus metus.

Petras Drungilas ir Valentinas Domarkas pasakojo, jog anksčiau žmonės ne tik vantas, bet ir šluotas rišdavo. Jos buvo naudojamos trobai, kiemui šluoti. - Šluotas reikia rišti taip, kad jas būtų patogu pasiimti: kotas būtų nei per storas, nei per plonas, - šluotų rišimo paslaptimis dalinosi P. Drungilas.

Kad šluotos ar vantos būtų tvirtos, o jų kotai greit neiširtų, jas rišant naudojamas rištuvas – du pagaliukai, sujungti virvute. Nors šis išradimas ir nesudėtingas, jis padeda gerai suspausti šakas ir palengvina kotų surišimą.

Ne visos beržų šakos tinka vantoms rišti. Tam reikia lanksčių, tankiais lapais apžėlusių plonų šakelių. Vanta turi būti „vikri“ ir lengva. Tokia vanta karštame vandenyje greitai iššunta ir pasidaro minkšta.

Iš netinkamų medžių šakų surišta vanta yra aštri, sunki, ilgai šunta, o jos lapai greitai nubyra.

Sveiką gyvenseną propaguojanti kauniškė Danutė Kunčienė pasakojo, kad vantos jau buvo žinomos V – IV amžiuje prieš Kristų. Anot jos, ypač geros vantos esančios iš vaistažolių.

Tinkamai paruoštos vantos išsaugo visą medžio ar augalo energiją bei gydomąsias savybes.

Senovėje vantas rišdavo po Sekminių - birželio antros pusės iki Žolinių - rugpjūčio vidurio. Tačiau manoma, kad sveikatai naudingiausios yra tos, kurios pjaunamos vasaros saulėgrįžos metu, kai beržo lapai visiškai subrendę.

Iš visų vantų populiariausia yra beržinė. Beržo lapuose yra eterinio aliejaus, vitamino C, provitamino A, raugų. Ji gerai valo odą, daro ją elastingą ir gražios spalvos.

Vantų nuovirą galima naudoti galvai plauti.

Beržine vanta rekomenduojama pertis sergantiems astma ar ką tik metusiems rūkyti.

Literatūroje apie vantas galima rasti, kad lietuviai pėrimuisi naudoja net 54 gydomųjų augalų vantas, o Vytauto laikais gero pėriko paslaugos kainavo tiek pat, kiek keturi žirgai.

Profesionalai pėrikai savo žinias perduodavo iš kartos į kartą. Būdavo net atskiri kaimai, kuriuose visų gyventojų amatas buvo mokytis pėrimo meno.